Skuodo rajone Jedžiotų ir Klauseikių kaimų senus vienkiemius naujam gyvenimui prikelia broliai dvyniai Petras ir Povilas Mitkai. Abu jie su žmonomis iš Klaipėdos ir Kauno miestų – pieno ūkių savininkai, šeimininkai.
VIENODO LIKIMO KAIMAI
Vienodo dydžio Jedžiotų ir Klauseikių kaimų gyvenimas istorijos vingiuose buvo glaudžiai susietas, persipynęs. Abu – gatvinio tipo. Į vienkiemius juos skaidyti pradėta Stolypino ir vėlesnių žemės reformų metais. Dar carizmo laikais abiem kaimams pradėta rinkti vieną seniūną. Sovietmečiu šiuos kaimus bendriems darbams jungė vienas kolūkis. Ant dviejų kaimų susikirtimo ribos kūrėsi nauja mūrinė gyvenvietė.
Beveik iki pat Klauseikių kolūkio prijungimo (1975 m.) prie Aleksandrijos abu kaimai turėjo po savo pradinę mokyklą, pokario metais perkeltas į ištremtų ūkininkų trobas. Ir Jedžiotų, ir Klauseikių pradinėje paskutiniuosius 25erius jų gyvavimo metus mokytojavo iš Mažeikių kilusios mokytojos Aldona Juočienė ir Eugenija Abdulskienė.
Vieni pirmųjų pasistatę naujojoje gyvenvietėje Aldona ir Vacys Mitkai, dviejų sūnų tėvai, 1976 metais spalio 20 dieną susilaukė dvynukų. Juos pakrikštijo Petro ir Povilo vardais.
KUO PANAŠŪS AR SKIRTINGI
Lankydami mokyklą, kartu ėjo iš klasės į klasę. Beveik per visų mokslo metų pradžią susėsdavo į vieną suolą. Tačiau po kurio laiko, kaip ir kitus mokinius, mokytojai išskirdavo, susodindavo su mažiau kalbančiais. Abu vienu metu Kretingos žemės ūkio mokykloje įgijo plataus profilio traktorininko specialybę. Tebegyvendami pas tėvus, drauge savarankiškai auginosi parduoti bulves, grūdus, jaučius.
Lygiomis dalimis nusipirko motociklą JAVA. Kaip prisimena bendraamžiai, juo dažniau važinėjęs Petras, nes jis judresnis, šnekesnis, jam visada šiek tiek daugiau draugų, reikalų. Šiandien abiejų vairuojami automobiliai – VW PASSAT.
Petras vienerius metus kareiviavo. Povilas penkerius metus budėjo savanoriškoje krašto apsaugoje, bet vedė pusmečiu anksčiau. Pirmojo žmona gimė ir augo Klaipėdoje – kulinarė konditerė, antrojo – Kaune – Lietuvos veterinarijos akademijos magistrantė, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos konsultantė. Petras su Aušra susilaukė Edvardo ir Osvaldo, o Povilas su Karolina – Viliaus ir Lauros.
Petro šeima – 40ies melžiamų karvių pieno ūkio savininkai ir šeimininkai Jedžiotų kaime, Povilo šeima – tokie pat ūkininkai Klauseikių kaime.
Dvynių šeimos gyvena ir pienininkyste verčiasi ne gyvenvietėje, kaip minėtų kaimų ūkininkai Marytė Šlečkuvienė, Zigmas Grigaitis, Virginijus Noreika, Laima Noreikaitė, o senuose melioratorių nenukeldintuose vienkiemiuose.
TARIASI, KĄ PIRMIAUSIA PIRKTI, ĮSIGYTI
– Visko, ko reikia ūkininkaujant, vienam susipirkti neįmanoma. Todėl susėdame ir tariamės, ko abiem dabar labiausiai reikia, trūksta, – pasakoja Petras. Taip jie neseniai nusipirkę vokišką žolės smulkintuvą. Juo, kaip ir kita technika, dalinasi. Į rulonus sukti žolę esą per brangu. Be to, didžioji dalis jos šiemet supuvusi.
– Jei nusprendžia ką pirkti, vienas be antro nevažiuoja, – patvirtina Karolina. Aušros žodžiais, vienas kitam pataria, padeda. Ir juokaudama dar priduria: „Ir pasipyksta, ir pasimuša“. Visko būna, kai prikabinamas inventorius – bendras. Dabar bent traktorių kiekvienas savo turi.
Kartu perka ne tik techniką, sėklą, trąšas, kitus būtinus dalykus. Veždami žolę šienainiui, nepaiso, kur kieno žemė, o žiūri, pas ką trumpesnis kelias. Skaičiuoja ne tik kilometrus, bet ir išlaidas.
Tik statybų reikalai sprendėsi individualiau, skirtingiau. Povilo šeima, gerokai patobulinusi, praplėtusi senąjį sodybos tvartą, kaupia medžiagas naujam gyvenamajam namui. Šiemet iškasė duobę jo pamatams. Senoji troba, kuriai 2009aisiais bus šimtas metų, visiškai nebeatitinkanti šių dienų reikalavimų. Neseniai šalia sodybos per paramos programą pasidarė artezinį gręžinį.
Petro šeima pagrindinį dėmesį sutelkė į kiek atokiau nuo sodybos rekonstruojamą ir pristatomą karvidę. Nori padaryti taip, kad prie jos būtų ne tik pieno blokas su melžimo aikštele, veršidė, bet ir silosinė, mėšlidė, srutų surinkimo rezervuaras. Dabar gyvuliai laikomi trijose vietose.
Abi dvynių šeimos didelių perspektyvų plėsti pieno ūkius kol kas nemato. Ne tik dėl pastatų. Aplinkui nebėra laisvos žemės. Net išsinuomoti.
Tačiau naujus namus nepriklausomybės metais per abu kaimus tepasistatė tik klauseikiškiai Marytė Šlečkuvienė bei Valerija ir Algirdas Veitai.
PAMĄSTYMAI DĖL PASIRINKTO KELIO
Aušros Mitkuvienės žodžiais, gyvenimo pradžioje nė vienas dvynių nebuvo nusiteikęs tapti ūkininku. Kiekvienas galėjo nueiti kitu keliu, susirasti darbo pagal turimą ar kitą specialybę.
Tačiau aplinkybės privertusios pasirinkti dabartinį kelią. Gal pamatė, pagalvojo, kad ir šioje veiklos srityje gali būti kokia perspektyva, ateitis.
– Mes pradžioje turėjome tik dvi melžiamas karves, – prisimena ji. – Netrukus nusipirkome veršiuką. Paskui kitą. Dar kitą. Taip ir pasukome tuo keliu. Gal ir kaina už pieną paskatino imtis pienininkystės. Pradžioje už pieną mokėjo labai gerai. Kai praplėtėme bandą, bemokėjo po kelis centus. Dabar – šiek tiek daugiau.
Povilas Mitkus antrina: „Pasirinkimą lėmė gyvenimo aplinkybės. Kaimo sąlygomis kitkuo sudėtingiau užsiimti. Be to, Skuodo rajone pienininkystė turi gilias šaknis, tradicijas“.
Pačioje pradžioje parama siekusi net 40 proc. Tada dar buvę jauni ir apie ūkininkavimą negalvoję. Todėl kažkiek esą pavėlavę. Šiandien pradėti nuo nulio – jokių šansų.
Aušra užsiminė apie kitą šio pasirinkto kelio pusę. Kol su Petru telaikę dvi melžiamas karves, visur suspėdavę. Ir į Nidoje ar Palangoje rengiamus jaunimo grupių koncertus nuvykdavę. Dabar dirbantys be poilsio dienų – pervargstantys. Labai mažai kartu bepabūnantys, kur beišvykstantys. Su vaikais nebeturintys laiko nuoširdžiau pabendrauti, pasidomėti jų pomėgiais.
Vyriausiasis brolis Virginijus, verslininkas, gamybinės komercinės įmonės Aleksandrijoje savininkas, paklaustas, ką mano apie dvynių pasirinktą veiklos kelią, perspektyvą, ilgai negalvojęs atsakė: „Kitai veiklai jiems būtų reikėję papildomo pasirengimo, pasiruošimo. Tiesa, abu yra gabūs, imlūs technikai. Petras drąsiai galėtų vadovauti kokiam autoservisui. Manau, kad pasirinko perspektyvią veiklos šaką, kuri jiems – pagal jėgas ir sugebėjimus. Tikrai jie neprapuls ir ties pasiektais rezultatais nesustos“.
Juozas VYŠNIAUSKAS
