Aloyzas Jurgutis muzikai atidavė net 48erius darbo metus. Daugiau nei du dešimtmečius vadovavo mišriems chorams bendrojo lavinimo mokyklose, 18 metų dirigavo kultūros namų chorams. Tarsi akimirka pedagogui prabėgo ketvirtis amžiaus Mažeikių muzikos mokykloje.
Tuos metus, dienas ir valandas jaukiuose Eugenijos ir Aloyzo Jurgučių namuose skaičiuoja senučiukas sieninis laikrodis, kuris savo pareigas ištikimai eina jau antrą šimtmetį.
Šį švedų ir prancūzų firmos gamintą šeimos reliktą Aloyzo tėčiui kažkada dovanojo jo krikšto mama, ir tai yra vienintelis brangus tėviškės prisiminimas.
GIMĖ ŽEMDIRBIŲ ŠEIMOJE
Aloyzo tėviškė – Gondlaukės kaimas, esantis pora kilometrų nuo Mosėdžio. Tėvukas buvo žemdirbys, retu senovišku vardu – Boneventuras. Caro laikais jis buvo paimtas į būtinąją tarnybą, tarnavo Maskvoje ir ten sutiko Spalio revoliuciją. Vėliau dirbo geležinkelyje mašinisto padėjėju, visą Rusiją buvo išvažinėjęs skersai ir išilgai.
Vienas armijos generolas įkalbinėjo jį likti gyventi Maskvoje, tačiau namuose jo laukė žmona su trim vaikais, į namus grįžti traukė žemė, ir apie 1920 metus Boneventuras parvažiavo į Lietuvą.
Aloyzo mama buvo tvarkinga ir gera moteris, puiki šeimininkė. „Ji laikė bites, ir imbieru su medumi nuo anginos ir kiaulytės gydė ne tik mus, bet ir 10 kaimynų vaikų“, – prisimena pašnekovas ir priduria, kad 35 metus iš vieno šulinio sėmusiems vandenį kaimynams dėl vaikų tarpusavyje nekilę jokių nesusipratimų, nė sykio nebuvo susipykę.
Beje, Jurgučių šeima buvo ne ką mažesnė: septyni broliai ir dvi seserys.
Aloyzas buvo aštuntas vaikas šeimoje.
Potraukį muzikai jis tikriausiai paveldėjo iš tėčio, kurio mama buvo gera dainininkė, ir savo balso dovaną perdavė sūnui. 15os metų jis jau giedojo Mosėdžio bažnyčioje ir mokėjo ne tik rožančių, bet ir visas bažnytines giesmes, suplikacijas, mišparus.
KARAS KETURIOLIKMEČIO AKIMIS
Dar mokydamasis šeštoje Mosėdžio progimnazijos klasėje Aloyzas pradėjo bėgioti pas vargonininką, kur gavo pirmąsias fortepijono pamokas. Dar anksčiau negu tėtis, nuo 13 metų giedojo bažnyčios chore.
Kai Aloyzui buvo 14, prasidėjo karas. Vyriausiasis brolis slapstėsi, kad nepaimtų į kariuomenę. Antrojo iš vyresniųjų, kunigo, namuose nebebuvo. Jis visą savo gyvenimą pašventė bažnyčiai ir Dievui, iškunigavo 62 metus, ir pernai mirė Kaune. Paskutiniuosius šešerius metus buvo paskirtas Žemųjų Šančių bažnyčios altarista. Palaidotas jos šventoriuje.
Dar vienas brolis mokėsi Kretingoje. Visus kitus, išskyrus patį mažiausią, vokiečiai išvarė kasti prieštankinio apkaso prie Kretingos.
„Buvome suskirstyti į grupeles po 4 vyrus ir moterį. Reikėjo iškasti 5 metrų ilgio ir tiek pat pločio kanalo atkarpą. Mums buvo pasakyta, kad tie, kas savo darbą atliks pirmieji, galės važiuoti namo. Mes buvome pirmi, ir mus paleido. Visus kitus išvežė į Rytprūsius. Du mano broliai atsidūrė Vokietijoje. Kurį laiką rusai grasino tėvams išvežimu, nes galvojo, kad sūnūs slapstosi miške“, – karo prisiminimais dalijasi Aloyzas.
STROPUS IR PAREIGINGAS STUDENTAS
Karui pasibaigus, prasidėjo kolektyvizacija. Vieną vakarą visa šeima susėdo prie stalo, ir tėtis kreipėsi į Aloyzą: „Aleli, gauni važiuoti mokintis. Žemę paims į kolūkį, ir lengvo gyvenimo čia nebus“.
Taip Aloyzas atsidūrė po karo atidarytoje Klaipėdos muzikos mokykloje, kur pasirinko choro dirigavimo klasę.
„Nuvažiavau į Klaipėdą toks kaimo vaikas, pavargęs nuo žemės darbų, dar neturintis nė 18. Paprašė manęs parodyti rankas, o ant delnų – vieni „mazoliai“. Paklausė, kaip aš grosiu tokiais pirštais. Nesutrikau ir atsakiau, kad kaip nors“, – pirmąjį žingsnį į muzikos pasaulį mena pašnekovas.
Kai vaikino paprašė padainuoti, jis drąsiai užtraukė „Kam šėrei žirgelį“. Jo pasiklausę mokyklos direktorius Juozas Karosas ir mokymo dalies vedėjas Klemensas Griauzdė pareiškė, kad toks studentas jiems esąs reikalingas. Gerų tenorų tada buvo labai reta.
Aloyzas buvo darbštus, pareigingas ir stropus studentas. Užduočių stengėsi nenusirašinėti, o visada ruošdavosi savarankiškai. Gyveno priešais mokyklą, todėl rytais matydavo, kaip ūkvedys atidaro vartus, ir į mokyklą atbėgdavo pirmas.
Kiekvienoje klasėje stovėdavo pianinas arba fortepijonas. Vaikinas išsirinkdavo šiltesnę klasę, kur daugiau šviesos, kur geresnis instrumentas. Jis grodavo kas rytą po tris valandas. Jei ne J. Karosas, tai K. Griauzdė dažnai praverdavo klasės duris, kad pasižiūrėtų, kas čia toks ankstyvas.
Be mokymosi, būdavo ir papildomų užsiėmimų. Vienas dėstytojas vadovaudavo vienam chorui, kitas – kitam, ir tiems, kurie buvo linkę dainuoti, visur reikėjo suspėti. J. Karosas vadovavo Pedagoginio instituto mišriam chorui, kurį lankė ir Aloyzas. Chore dainavo ir šio instituto studentė, iš Švėkšnos kilusi Eugenija Toleikytė. Čia jiedu ir susipažino. Prasidėjo susitikimai, pasivaikščiojimai ir po kurio laiko pora susituokė.
1951-aisiais Aloyzas baigė Muzikos mokyklą. Ją paliko mokėdamas groti keturiais instrumentais: fortepijonu, kuris buvo pagrindinis, pučiamuoju, smuiku ir akordeonu. Gavęs paskyrimą, jaunasis specialistas atvyko į Sedą.
PRASIDĖJO SAVARANKIŠKAS DARBAS
Sedos vidurinėje mokykloje Eugenija dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, Aloyzas tapo muzikos mokytoju ir vadovavo trims mokyklos chorams. Po metų prisidėjo dar ir Sedos kultūros namų mišrus choras. Kai kultūros namai gavo pučiamųjų instrumentų komplektą, A. Jurgutis pradėjo groti triūba pučiamųjų instrumentų orkestre.
1952 metais mokykloje buvo nuspręsta surengti koncertą. Tai buvo pirmas viešas choro pasirodymas. Pirmoji dalis – koncertinė, antroji – inscenizuota Jono Švedo kantata „Kur teka Nemunas“. Finale prisidėjo pučiamųjų instrumentų orkestrų grupė.
„Kitais metais gavome kultūros ir švietimo ministerijų nurodymą ruošti mokyklos ir kultūros namų chorus 1954 metais Maskvoje vyksiančiai pirmajai Lietuvių literatūros ir meno dekadai. Pirmojoje apžiūroje dalyvavo abu chorai ir Ylakių kolūkio ansamblis. Komisija man pasakė, kad mokinių choras į Maskvą vyktų be konkurentų, bet mokiniai vieni Sedos rajonui atstovauti negali“, – apie pirmuosius pasiekimus pasakoja A. Jurgutis ir prisimena, kad tada iš abiejų chorų atrinko 56 geriausius dainininkus, kurie ir vyko į Maskvą. Iš ten visi parsivežė garbės raštus, o choro vadovo portretas atsidūrė rajono garbės lentoje.
PIRMIAUSIA SKAMBĖDAVO PATRIOTINĖ DAINA
1960-aisiais vyko Respublikinė dainų šventė. Prieš tai buvo Klaipėdos zonos kolektyvų apžiūra Telšiuose. Vertais dalyvauti apžiūroje Vilniuje buvo pripažinti Sedos kultūros namų choras, vadovaujamas A. Jurgučio, ir kolegos choristai iš Rietavo.
„Gyvenome prabangiame viešbutyje. Už gerą pasirodymą per apžiūrą pelnėme garbės raštus ir teisę dalyvauti Respublikinėje dainų šventėje“, – pasakoja choro vadovas.
Prisimindamas sovietinius laikus ir tais metais vykusius koncertus, apžiūras, Aloyzas sako, kad jų repertuarus visada peržiūrėdavę atsakingi partijos rajono komiteto darbuotojai. Pirmiausia turėdavo nuskambėti patriotinė daina, o jau kas toliau, nebebuvo labai svarbu. Tai žinodamas, choro vadovas pasistengdavo į repertuarą „įkišti“ kuo daugiau liaudies ir lietuvių kompozitorių kūrinių.
VAIKAMS MUZIKA – TIK LAISVALAIKIO UŽSIĖMIMAS
Devynerius metus Jurgučių šeima gyveno Sedoje. Čia gimė sūnus Voldemaras ir dukra Silvija. Šeimyninių aplinkybių verčiama šeima persikėlė į Biržus, kur gavo dviejų kambarių butą su visais patogumais. Šiame mieste buvo ir Muzikos mokykla, kurioje sūnus pradėjo lankyti fortepijono klasę.
Tačiau savas kraštas, Žemaitija traukė atgal. Po metų Jurgučiai grįžo arčiau tėviškės, kad galėtų padėti tėvams, ir dabar jau visam laikui įsikūrė Mažeikiuose. Biržus primena tik miesto choro kolektyvo dovanota kanklininkės skulptūrėlė su užrašu: „Brangus mokytojau, dėkojame už tai, kad išmokėte pamilti dainą“.
Aloyzas įsidarbino Muzikos mokykloje, kur ruošė būsimuosius akordeonininkus. Antraeiles pareigas turėjo internatinėje mokykloje, kur dėstė muziką ir vadovavo chorui. Čia dirbo ir Aloyzo žmona. Sūnus ir dukra Muzikos mokykloje baigė fortepijono klasę. Statybos inžinieriaus diplomą įgijusiam sūnui ir ekonomikos mokslus baigusiai dukrai muzika liko laisvalaikio užsiėmimas.
PIRMIEJI ATLIKO J. ŠVEDO KANTATĄ
Devynerius metus Aloyzas turėjo ir dar vienas papildomas pareigas. Švietimo skyrius jį paskyrė mokyklų metodinių ratelių muzikos vadovu.
Vyriškis puikiai prisimena 1964-aisiais vykusį pasiruošimą pirmajai Respublikinei moksleivių dainų šventei. A.Jurgutis važinėjo po miesto ir kaimo mokyklas, stebėjo muzikos pamokas, skatino vaikus dainuoti.
Per paskutinę rajoninę apžiūrą, kurioje dalyvavo ir profesorius Konradas Kaveckas, į dainų šventę buvo atrinkta 500 dalyvių. Profesorius sakęs, kad kiek jam teko apvažiuoti rajonų, niekur neišgirdęs Jono Švedo kantatos „Skambėk, moksleivių daina“.
„Su internatinės mokyklos mišriu choru mes šią kantatą atlikome pirmieji. Išklausęs kūrinį, K. Kaveckas priėjo prie manęs ir pabučiavo. Vėliau jis man pasakojo, kad kai grįžo į Vilnių ir J. Švedui pasakė, kad mažeikiškiai atliko jo kantatą, kompozitorius iš džiaugsmo net šokinėjęs“, – džiugiausias savo gyvenimo akimirkas mena Aloyzas ir pasakoja, kad po Respublikinės moksleivių dainų šventės, kurioje skambėjo ši kantata, kitą dieną ir televizija, ir radijas kalbėjo apie mažeikiškių chorą.
Giliai atmintin A. Jurgučiui įsirėžė ir kitas renginys – 1964 metais Mažeikių kultūros namuose vykęs autorinis profesoriaus Juozo Karoso koncertas.
SU CHORU REPETUODAVO NUOLAT
Nuo 1964-ųjų A. Jurgutis vadovavo Elektrotechnikos gamyklos mišriam chorui. Choras koncertuodavo gamykloje, dalyvaudavo rajono dainų šventėse, kituose renginiuose.
„Kartą kultūros skyrius sugalvojo organizuoti rajonų chorų perklausas. Atsitik tu man taip, kad mūsų gamyklos choras užėmė pirmąją vietą, o „Draugystė“ (kultūros namų choras, – B. P.) liko po mūsų“, – šypsosi pašnekovas ir bando paaiškinti, kodėl taip galėję atsitikti.
Anot jo, dauguma kolektyvų po didelių renginių, dainų švenčių ilsėdavosi ir neberepetuodavo. O po tokios pertraukos viską turi pradėti nuo pradžių. Aloyzas tai vadina labai blogu vadovo požiūriu į choro darbą. Nedainuodami choristai praranda gebėjimą pajusti sąskambį, nebegirdi kitų balsų. Dėl to jis pats su choru repetuodavęs be pertraukų.
VADOVAVO KOLŪKIO CHORUI
A. Jurgučiui yra tekę vadovauti ir kolūkio chorui. „Aušros“ kolūkis pasistatė naujus kultūros namus, o neturėjo meno vadovo. Tuo metu kultūros skyriaus vedėju dirbęs Romanas Songaila pakvietė jį vadovauti kolūkiečių chorui.
Buvo nuspręsta, kad į naujuosius „Aušros“ kolūkio kultūros namus repetuoti bus suvežami dainininkai iš visų rajono ūkių. Jie turėjo dalyvauti zoninėje kolūkių chorų apžiūroje Naujojoje Akmenėje. Tačiau atsitiko taip, kad šiai apžiūrai pasiruošė vienintelio „Aušros“ kolūkio choras, vadovaujamas A. Jurgučio. Iš devynių kolektyvų, mažeikiškiai laimėjo trečiąją vietą.
Praėjus kuriam laikui „paaiškėjo“, kad A. Jurgutis per daug atitraukia kolūkiečius nuo jų tiesioginių darbų. Kolūkio valdžia pradėjo reikšti nepasitenkinimą, ir po trejų metų, palikęs chorą, vyriškis pasitraukė iš meno vadovo pareigų. Vadovo neteko ne tik choras, bet ir kaimo kapela, ansamblis.
MOKYKLĄ REMONTAVO PATYS
Muzikos mokykloje daugėjant moksleivių, patalpos darėsi per ankštos, trūko klasių. Mokykla tada buvo persikėlusi į pirmąjį Mažeikių aštuonmetės mokyklos pastatą (priešais senąją ligoninę, – B. P.).
Reikėjo perskirti didžiąsias klases, iš vienos padarant dvi ar tris, klasėmis paversti koridorių.
„Prasidėjo remontas. Statybos baras mums davė mūrininkus, tinkuotojus, o visus pagalbinius darbus turėjome atlikti patys: nešti plytas, skiedinį. Tada į muziką nebuvo kreipiamas toks dėmesys, ir valstybė lėšas labai ribojo. Pagrindiniai darbininkai buvome trys: šviesios atminties mokyklos direktorius Edmundas Dačka, mokytojas Vytautas Simonavičius ir aš. Parėjus namo, norėdavosi tik kristi į lovą“, – didžiulę įtampą mena A. Jurgutis.
MĖGSTA GRYBAUTI IR SKAITYTI
A. Jurgutis nebedirba nuo 1986-ųjų. Nuo pat jaunų dienų nelepintas, įpratęs daug dirbti vyriškis ir dabar labai mėgsta žemės darbus. Didelis malonumas jam grybauti, kai saulei tekant jau būna miške. Ieškodamas baravykų, raudonikių, nebijo klaidžioti po bet kokį mišką. Sėda į automobilį ir traukia į Sedos girią, Vytauto gatvės, Balėnų miškus.
Aloyzas daug skaito. Pasigiria pastaruoju metu perskaitęs „Muzikos istoriją“, kurią jam padovanojo buvę Muzikos mokyklos kolegos 75mečio jubiliejaus proga. Rodo 1984 metais išleistą Boleslovo Zubricko knygą „Tarybų Lietuvos chorvedžiai“. Joje išspausdinta ir jo nuotrauka, trumpa gyvenimo ir darbo charakteristika.
Vyriškis apgailestauja, kad nė vienoje iš 8 miesto vidurinių mokyklų dabar nėra jokio choro.
„Kaip būtų gražu, kad visose mokyklose skambėtų mūsų pamėgtų kompozitorių dainos. Ar ne mokyklų, Švietimo skyriaus vadovų pareiga būtų tuo pasirūpinti?“ – svarsto garbaus amžiaus sulaukęs choro vadovas.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.:
A. Jurgutis apgailestauja, kad nė vienoje iš 8 miesto vidurinių mokyklų nėra choro.
