Bažnyčios varpai skamba taip dažnai, kad įsikūrę kaimynystėje jų nebegirdime. Aidi ne tie, „linksmieji“, sekmadieniais kviečiantys parapijiečius į pamaldas, o liūdnieji, skelbiantys atsisveikinimo Mišias.
Būna dienų, kai pro redakcijos langus pravažiuoja kelios laidotuvių procesijos. Daug vainikų, daug gėlių, daug veidus sukausčiusio ar neslepiamo liūdesio. Kapinėse ir kapinaitėse retai kada surasime gėlėmis neapkrauto smėlio kalnelio. Jos vysta, nyksta, jas drasko vėjas, merkia lietūs. Paskui senosios puokštės, vainikai iškeliauja į konteinerius ar už kapinių tvoros improvizuotą sąvartyną ir juos pakeičia nauji… Taip mes išreiškiame savo skausmą, taip mokame neišmokėtas skolas, taip atsiprašome už savo negerus darbus ar poelgius, taip pranešame, kad tebemylime. Tokia gedulo simbolika.
Vienas mažeikiškis praėjusį savaitgalį nuoširdžiai stebėjosi savo giminaičiu: „Žiūriu, atvažiuoja su trijų aukštų vainiku – neš tėvuko metinėms į kapus. Didžiulis, puošnus, kaspinais apipintas. Klausia manęs, ar gerą išsirinko, laukia pritarimo ir įvertinimo – akivaizdžiai sumokėta daug. O aš jam ir sakau – ką tu, broleli, darai? Kam tu tas dovanas į kapus nuolat vežioji, o pats gyvos mamos, kuri už keliolikos kilometrų gyvena, jau tiek laiko neaplankai?“
Toks paprastas ir iškalbingas pavyzdys. Mes einame į viešas vietas ir demonstruojame viešus jausmus, mes norime būti pastebėti ir gerai vertinami, nenorime būti pasmerkti ir apkaltinti abejingumu mirusiųjų atminimui. Žole užžėlęs, lapais nubarstytas kauburėlis, nenugrėbtas smėlio takelis – ką pasakys žmonės? Juk pasmerks, apkalbės, nes ir velionių pavardės iškaltos kaip akivaizdi nuoroda į artimuosius… Tikra bėda.
O tai, kad nei skambiname, nei parašome, nei vizitą „užnešame“ar „užvežame“ gyvam ir mūsų išsiilgusiam žmogui, – tik laiko stygius, ištaisomas ryt, poryt arba kada nors…
Prieš daugelį metų Elzos Triolės romane pirmąsyk perskaičiau mintį, kad ir atsisveikinti iki rytojaus turėtume taip, lyg išsiskirtume visiems laikams. Tai buvo graži ir išmintinga citata, kurioje rašytoja pateikė svarių argumentų, kodėl taip turėtume daryti. Perpasakoju trumpai: ne todėl, kad lauktume atsėlinančios mirties, o todėl, kad mūsų artimi žmonės kiekvieną dieną, kiekvieną sekundę žinotų, kokie jie mums brangūs. Žinotų, kad jie mylimi ne už kažką, ne gerai nuotaikai ar sentimentalumo bangai plūstelėjus, o todėl, kad yra. Kad mes juos turime. Kad jie turi mus.
Kapinių kauburėliai iš širdgėlos liudytojų ir sukėlėjų pamažu virsta šeimos, giminės istorija. Kaip ir mes – šiandien gyvename, o rytoj būsime istorija. Jei apie ją niekas nekalbės, neišklausys, neįrašys, neužrašys, istorija liks nežinoma. Mes neturėsime ko papasakoti savo vaikams ir vaikaičiams, jie – savo vaikams ir vaikaičiams. Tada ir liks daugiau skolų, nei patys suvokiame. Liks labai nedaug neišnaudotos meilės ir pagarbos.
Ar kas nors galėjo tai atpirkti gėlių turgelyje?
AUDRONĖ
Ne tokia meilė
