Tamsų rudens vakarą teko susirūpinti ne asmeninėmis, bet danų princo problemomis. Beveik po ketvirčio amžiaus vėl tapo aktuali dilema „Būti ar nebūti?“ ir šio klausimo autorius. Nieko tragiška mūsų gyvenime neatsitiko, tik bendrojo lavinimo mokyklos programa sugrąžino mane prie tragedijos žanro ištakų.
Manau, nieko keista, jei šiandien į Hamletą žiūri šiek tiek kitoniškiau nei prieš dvidešimt metų. Tada man buvo nuoširdžiai gaila pasaulio netobulumu susirūpinusio princo, vargšelės Ofelijos ir pikta, kad gyvenimas toks negailestingas nieko dėtiems žmonėms. Dabar galvoju, kad tragedijos užuomazga slypi pačiame Šekspyro herojaus charakteryje: daug galvoja, mažai dirba. Daro toli siekiančius apibendrinimus, tačiau žiūri tik sau po nosimi, neprisitaiko prie aplinkybių ir neanalizuoja situacijos platesniu nei asmeniniai potyriai bei išgyvenimai kontekstu. Žodžiu, jei ne anglų dramaturgo sumanyta tragiška baigtis, pasaulis pažintų dar vieną mizantropą. Gal net tokį, kokį vėliau pagimdys kito brito – Oskaro Vaildo – vaizduotė.
Toks jau tragiškų herojų likimas – priimti pasaulio netobulumą kaip nuosavą kryžių ir užsivertus jį ant pečių numirti. Anam Hamletui niekas nepasakė, kad kuo arčiau valdžios, tuo dažniau tenka patirti ir neteisybę, ir išdavystę, ir prievartą. Už titulus ir privilegijas reikia mokėti, neretai krauju arba sveiku protu, nes kitos išeities nėra – kaip teigia senųjų aristokratų devizai, „padėtis įpareigoja“…
Ir per šitiek ilgų šimtmečių niekas nepasikeitė. Nebent… Demokratiškesnis laikmetis leidžia garsiai trenkti durimis ir išeiti gyventi kitaip. Paprasčiau, kukliau, labiau atsiskyrus.
Todėl ir kyla įtarimas, kad kiekvienoje kartoje vis mažiau hamletų, romeo ir džiuljetų, o robinai hudai bei donkichotai jau visiškai ties išnykimo riba. Esminės gyvenimiškos problemos kamuoja tik jaunus ir neapsiplunksnavusius arba genijus. Visus kitus vargina darbinės, buitinės ir finansinės.
„Didvyriai smulkėja, pasaulis tampa vis seklesnis“, – pakartosiu vieno satyriko žodžius. Gal dėl to jaunam žmogui dar pasiseka išaiškinti, kad Hamletas tiesiog neturėjo kitos išeities, o suaugęs danų princą laikys tik natūraliosios atrankos auka. Toks keistuolis „be vieno varžtelio”, kaip teko nugirsti. Gal, sakau, todėl visi klounai svajoja apie nemirtingąjį monologą ir nuščiuvusią žiūrovų salę – jie pažįsta juoką pro ašaras?
„Hamletas nemokėjo šypsotis“, – sakau savo šešiolikmetei dukrai. „Kaip galima šypsotis, jei aplinkui tik kraujas ir mirtys?“ – nesutiko jinai. Supratau, kad mano paralelės per tolimos kažkada skaityto teksto realybei.
Tada į pokalbį įsiterpė mūsų mažametis svečias, iki tol kantriai narpliojęs dėlionę.
„O ar tas jūsų Hamletas turėjo kompiuterį?“ – paklausė jis.
Susimąsčiau. Iš tiesų, gal jei šalia danų princo būtų buvęs tas mūsų amžiaus darbo įrankis, draugas ir pramogų mašina, egzistenciniai klausimai išsispręstų gerokai paprasčiau? Arba visiškai nekamuotų.
Tad gal Hamletas tik paankstino gimti, kaip manote?
AUDRONĖ
