85 metų šilutiškis Evaldas Seibė yra perėjęs ugnį ir ledinį vandenį – Antrojo pasaulinio karo frontininkas, žiemos maudynių eketėje propaguotojas. Būdamas šešiasdešimties dalyvavo slidinėjimo maratone Estijoje, nušliuožė 63 kilometrus.
DEVINTA DEŠIMTIS
NETRUKDO SLIDINĖTI
E. Seibė – estas, bet jo gimtinė – Kalmukija (Rusija). Tėvai ten atsikėlė po 1905 metų revoliucijos, bėgdami nuo rusų caro kazokų siautėjimo. Bėgo ne aklai – ten, kur derlingesnės žemės. Evaldo tėvas vežiodavo dvarininką. Pono Evaldo praeities užtektų kelioms knygoms sukurti, o dabartis sutelpa viename mažame kambarėlyje. Seno žmogaus pasaulis neretai susitraukia iki lango, vartelių, artimiausios parduotuvės… – bet ne Evaldo. Neseniai jis važiavo į laidotuves buvusio Estijos prezidento Lenarto Merio, su kuriuo asmeniškai susipažino bene 1957-aisiais turistinėje kelionėje į Uzbekiją. Tuomet L. Meris dirbo žurnalistu.
E. Seibė turi Lietuvos pilietybę, Šilutėje gyvena daugiau kaip 20 metų, tačiau jo dvasia plevena Estijoje – gal ten, kur stūkso aukščiausias kalnas – 317 metrų aukščio Munameki?..
Slidės estui, kaip lietuviui krepšinis. Metų našta nesutrukdė Evaldui šiemet nušliuožti 10 kilometrų. Praėjusi žiema pabėrė sniego net mūsų Pamaryje, bet slidžių trasos jo neišraižė. Miegam ir žiūrim lovoje televizijos laidą „Sveikatos ABC“, reklamuojančią vaistus bei maisto papildus. Pasak Evaldo, tikroji sveikatos ABC – slidės, pačiūžos, dviratis, vaikščiojimas, plaukiojimas. Beveik nebematome vaikų ant kalnelių su rogutėmis, slidėmis, čiuožiančių ant tvenkinių. Ar bereikia stebėtis, kad vos ne pusė šauktinių skundžiasi įvairiais negalavimais.
LEDINĖS MAUDYNĖS
Pirmą kartą tokią maudynę patyrė Azovo jūroje karo metais, 1942-ųjų žiemą. 21 metų Evaldas kartu su kitais rusų kariais netoli Rytų kranto kirto jūroje stačiakampes keliasdešimties metrų eketes, kad nepraeitų vokiečiai. Paslydęs įkrito į ledinį vandenį. Išlipęs nuskuodė į krantą, iki kurio buvo apie 200 metrų. Manė peršalsiąs, susirgsiąs, bet net slogos negavo. Įvykis neišgaravo iš galvos: po karo čiupo skaityti knygas apie grūdinimąsi.
Gyvendamas Mustvės mieste (Estija) pradėjo reguliariai žiemą maudytis Čiudo ežere. Susirinkę smalsuoliai laidydavo juokelius, bet užsispyręs Evaldas darė savo. Atsirado pasekėjų. „Ruonius“ parėmė veteranų sporto klubas „Tartu“, organizavęs parodomuosius plaukiojimus žiemą.
1981 metais E. Seibė surengė pirmąją žiemos maudynių mėgėjų šventę Vilniuje, antrąją – Šilutėje, po to – Palangoje, Klaipėdoje, Skuode. Jis susipažino su Lietuvos sveikuoliu Karoliu Dineika. Šilutėje, padedant sporto komiteto pirmininkui Juozui Grigoniui, buvo įkurtas „Ruonių“ klubas, jungęs apie 10 narių.
Kokia nauda iš tokių maudynių? Evaldas įsitikinęs, kad jos padeda išvengti peršalimo ligų, grūdina organizmą, žmogus vėl pasijunta gamtos vaiku.
Žinoma, iškart niekas nešoka į ledinį vandenį – tam reikia laipsniškai ruoštis. Evaldas pataria maudytis minutę, ne ilgiau.
KONTŪZIJA
Nuo 1943-iųjų E. Seibė –16-osios lietuviškosios divizijos artileristas, pabūklo tarnybos šovinių nešiotojas, vėliau – telefonistas.
Dalyvavo mūšiuose su hitlerininkais prie Aleksejevkos, Vitebsko, buvo kontūzytas. Dėl to pats kaltas: užtaisęs patranką prieš jai iššaunant atsitraukė ne į šoną, o žengtelėjo atgal – jį kliudė atatrankos smūgio banga. Įsiminė gydytojo žodžiai: kol jaunas, nieko nejausi, sensi – liga jaunės. Šiandien nebegirdi kairiąja ausim…
Karą baigė Kurše, kur buvo apsuptos ir pasidavė 33 vokiečių divizijos. Belaisvių kolona nusitęsė 45 kilometrus.
SVARBIAUSIAS TURTAS – KNYGA
Pagal specialybę Evaldas Seibė – juristas. Dirbo advokatu, notaru, mokytojavo – dėstė geografiją, botaniką, biologiją. Vėliau 10 metų rinko vaistažoles. Kur ir ką beveikė, visuomet rasdavo laiko rimtai knygai.
Išsilavinimas, įvairiapusės žinios padėjo Evaldui netikėčiausiose situacijose užmegzti įdomių pažinčių, rasti draugų Rusijoje, Estijoje, Gruzijoje, Lietuvoje, Vengrijoje. Anot Evaldo, kai pirmu ir didžiausiu žmogaus turtu taps knyga, turėsime naują teisingo pasaulio tvarką. Bent kartais žvilgtelėkime į giedrą nakties dangų: kiek ten per amžius tvarkingai judančių žvaigždynų, planetų, kitų kūnų – ir beveik nesusiduria, ne taip, kaip žmonės vairuodami automobilius…
APIE SVEIKATĄ IR ARBATĄ
Žmonės per vėlai susirūpina savo sveikata. Neretam vyrui labiau rūpi jo automobilis nei pats. Vos mašinoje kas sutriko – tepa, varžo, keičia sugedusią detalę. Kad taip savęs žiūrėtų!
Pasak Evaldo, kiekvienas kūno dilgtelėjimas – signalas, kad kažkas ne taip. Galvok kas: pertraukė skersvėjis, sušalai, sunkiai keldamas pasitempei, išnirai?.. Laiku sukrutęs pirmą kosulį gali sušvelninti, nugalėti karštos liepžiedžių arbatos puodeliu, užkąsdamas medaus. Beje, arbatą derėtų gerti iš plokščio indo, pialos, ir daug, ypač žalios, kaip daro rusų sentikiai. Vėstanti žalioji arbata valo organizmą nuo šlakų, toksinų. Užplikyta arbata paketėlyje – ne tas: pusę jos naudingų medžiagų sulaiko popierius.
Evaldas pataria pažinti bent vieną gydomąją žolę. Kiekviena tauta turi savo mėgiamą žolelę, gelbstinčią nuo daugelio negalių: estai – pipirmėtę, rusai – ugniažolę, ukrainiečiai – miško žemuogę, baltarusiai – dilgėlę. Bulgarui vaistas ir maistas – džiovinta juodoji slyva. O lietuviai, pasak Evaldo, turi tokių žolių, kurių Europoje neberasi.
GYVENTI AR RŪKYTI?
Evaldas neslepia – toks klausimas jam buvo iškilęs. Reikėjo rinktis. Kova su įpročiu truko trejus metus. Pasak Evaldo, jo laikais mokykloje rūkydavo vos vienas antras vyresnių klasių mokinys, šiandien, ko gero, rūkančių daugiau nei nerūkančių.
Patarti žmonėms dėl sveikatos Evaldui nebėra ūpo – niekas nebenori teisingai daryti. Pušų spyglių arbata, pirtis bent kartą per savaitę – paprasčiausi geros sveikatos receptai. Suomiai sako: jei gali nušliaužti iki pirties – šliaužk. Iš ten pareisi kojomis.
13 000 KILOMETRŲ DVIRAČIU
1960-ųjų gegužės 1 dieną iš Klaipėdos dviračiais į Vladivostoką (Tolimieji Rytai) išvažiavo 9 turistinio žygio dalyviai. Tarp jų buvo ir E. Seibė. Dviratininkams vadovavo klaipėdietis Liudas Alseika. Kasdien vyrai nuvažiuodavo 100 kilometrų. Ilsėdavosi sekmadieniais. Du dalyviai susirgę iškrito. Gegužės 19 d. Gorkio srityje (Rusija) per eismo įvykį žuvo L. Alseika.
Likusi grupė Vladivostoką pasiekė spalio 10 dieną. Nuvažiuota 13 000 kilometrų. Žygį plačiai aprašė laikraščiai bei žurnalai. Evaldas gailisi vieno – atmintis tirpsta kaip sniegas pavasarį. Mazgelis nosinėje gali priminti, kad esi susitaręs susitikti. Bet kaip išlaikyti ir kitiems perduoti brangius įvykius? Aprašyti laikraščiuose, knygose neleis užmiršti.
Evaldas stengiasi nesirgti. Sveikatą išlaikyti padeda teisinga mityba, judėjimas. Maisto prekių šiandien daug, bet Evaldas renkasi tik kokybiškus, ekologiškus produktus. Didelės bulvės neperka, įtardamas, kad jai užaugti padėjo chemikalai. Komercijos ir pelno vaikymosi laikais reikia žiūrėti, ką perki kasdieniniam stalui…
Romualdas MAŽUTIS
Laimos PUTRIUVIENĖS nuotr.
