Jis – daugkartinis respublikinio jaunųjų filologų konkurso rajono laureatas ir finalinio etapo dalyvis, literatūros kūrinių konkursų „Septintoji kalva“ ir „Filologijos ruduo“, poezijos konkursų „Versmelė“ ir Frederiko Šopeno 200-osioms gimimo metinėms paminėti laureatas.
Jo eilėraščiai nuo 2006 metų spausdinti kultūros leidiniuose „Gintaro lašai“, „Nemunas“, „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, Mažeikių, Telšių ir Saldaus krašto poetų ir fotografų kūrybos rinktinėje „Kur gimsta viltis“.
Jis – dvidešimt vienų metų mažeikiškis Arnas Aleksandravičius, šiandien studijuojantis leidybą Vilniaus universitete.
– Ar prisimeni, kada kilo mintis, kad gali rašyti?
– Pirmieji bandymai rašyti buvo taip seniai, kad dabar tikrai jų neprisimenu. Turbūt visi vaikai anksčiau ar vėliau ima manyti, kad gali rašyti, ir netgi pabando suregzti keletą eilučių eilėraščio ar „romano“. Kiti gal prirašo visą sąsiuvinį, bet laikui bėgant suvokia, kad rašymas nėra jų pašaukimas. Ne visada yra lengva atpažinti bet kokį pašaukimą. Juk yra žmonių, netgi Mažeikiuose tokių prisižiūrėjau užtektinai, kurie ir sulaukę 50 metų mano, kad rašo puikius tekstus, jie leidžia knygas už savo pačių pinigus. Gaila, bet tai nenuves nei prie šlovės, nei prie amžino gyvenimo, nes jų eilėraščiai, švelniai tariant, prastoki.
– Apie pirmuosius žingsnius į kūrybą…
– Rašymas man pirmiausia buvo muzikinių (repo) tekstų kūryba. Tuos kūrinius paskui pats ir repuodavau, esu su grupe įrašęs nemažai dainų. Pirmąjį eilėraštį parašiau gana dirbtinai, netgi, sakyčiau, priversdamas pats save. Man tada buvo gal 15 metų. Vis dėlto kuo toliau, tuo dažniau repo tekstus keisdavo eilėraščiai. Dabar jau nepamenu, kada rašiau paskutinį tekstą dainai. Tai buvo palyginti seniai. Eilėraščiai tapo mano pagrindiniu literatūriniu pomėgiu ir, tikiuosi, pašaukimu.
– Ar jautiesi išskirtinis, kai žinai, kad turi rašymo dovaną?
– Galbūt negražiai tai gali nuskambėti, bet sunku nesijausti. Taip, jaučiuosi.
– Pažvelk į save kitų akimis…
– Nelengva užduotis. Manau, kad esu paprastas ir draugiškas žmogus, nors kartais apie save išgirstu ir priešingų nuomonių.
– Tavo tėvai. Ar meilę poezijai, kūrybai atsinešei iš namų, vaikystės?
– Nežinau… Mano tėvai yra išsilavinę ir skaitantys žmonės, bet nežinau, ar didelė jų įtaka buvo tam, kad pradėjau kurti. Bijau pameluoti. Gali būti, nes tėtis jaunystėje tikrai bandė rašyti. Žinau, kad daug eilėraščių prirašė ir senelis. Deja, jis iškeliavo per anksti, kad būtume spėję pakalbėti apie kūrybą.
– Kieno įtaką pavadintum svarbiausia?
– Čia privalau paminėti du žmones. Be jokios abejonės, didžiulę įtaką man padarė lietuvių kalbos ir literatūros Mokytoja Laima Skabickienė. Tiek vertingos jos pamokos, tiek asmeniniai pokalbiai, popamokinė veikla praturtino ne tik mane, bet ir kitus jos mokinius. Pasistengusi ji turbūt priverstų mąstyti ir akmenį. Tai yra didis žmogus. Mokytojai esu ir visada būsiu labai dėkingas.
Kita man labai padėjusi moteris – rašytoja Rasa Čergelienė (slapyvardis – Sara Poisson). Ji perskaitydavo ir pakomentuodavo kiekvieną kūrinį, kurį atsiųsdavau. Esu ir visada būsiu jai už tai labai dėkingas. Rasa įtikino mane, kad tai, ką parašau, visgi yra šio to verta. Jaunam rašytojui toks autoritetingo žmogaus paskatinimas yra gyvybiškai būtinas ir net gali būti riba tarp rašymo bei nerašymo.
Manau, kad tiek L. Skabickienė, tiek R. Čergelienė yra šviesiausi žmonės mūsų mieste, todėl man neįtikėtinai pasisekė, kad turėjau galimybę jas pažinti.
– Prizas, premija, kuriuo didžiuojiesi…
– Visais jais kažkiek didžiuojuosi. Paskutinis konkursas, kuriame dalyvavau, vyko Vilniaus universitete ir jis buvo skirtas Frederiko Šopeno 200-osioms gimimo metinėms paminėti. Konkurse dalyvavo 71 poetas, o jį laimėjau aš. Tai tikrai buvo labai malonu ir tuo turbūt didžiuojuosi labiausiai. Tik prizų ir diplomo vis nenueinu atsiimti. Negražiai elgiuosi.
– Iš kur semiesi įkvėpimo?
– Nemanau, kad įkvėpimą verta iš kažko semtis. Gali semtis iš kokios kūdros tą varganą įkvėpimėlį, bet tikrasis įkvėpimas, palyginti su anuo, yra lyg vandenynas, kurio cunamis užklumpa nepranešęs ir nieko semti nebereikia, nes ir taip lieki kiaurai permirkęs. Tiesiog neverta semti. Kaip ir neverta, R. M. Rilkės žodžiais tariant, kaltinti savo gyvenimo, jog jis yra pernelyg nuobodus, kad sukeltų minčių poezijai. Poetas įkvėpimą turi savyje ir, jei taip lemta, jis ateis, kad ir kaip gyventum. Gali praleisti visą gyvenimą užsidaręs viename kambarėlyje ir nuostabiai rašyti apie tolimus kraštus bei nematytas būtybes, jei tikrai turi kūrybos dovaną. Dalis didžių poetų juk taip ir gyveno. Tokia yra poeto vaizduotės galia.
– Kas Tau yra kūryba? Pramoga, malonus darbas ar penas dvasiai?
– Poezijos kūrimas galėtų būti pats geriausias darbas. Jame nieko dirbti nereikia, tik gyventi savo nuostabų gyvenimą, skaityti knygas, skaniai valgyti ir būti žmogumi. Retkarčiais parašyti eilėraštį. Todėl nepavydžiu prozininkams, nes jų kūryba – tikras darbas. Ir, be kita ko, reikalaujantis patirties, išprusimo. Gerą eilėraštį gali parašyti ir talentingas penkiolikmetis, nes poezijoje nepatyrimas turi šansą būti netgi gražus, o išsilavinimo stygius paslėptas po metaforomis. Prozoje tai neįmanoma. Turbūt poezija man tikrai yra kaip malonus darbas. Geriausias darbas pasaulyje.
– Kuri publikai ar vienam kokiam žmogui?
– Paprastai publikai, bet būna ir kitaip. Pavyzdžiui, jei rašau kūrinį mylimajai, tai vargu ar daug galvoju apie publiką. Bet, šiaip ar taip, visada galvoju apie skaitytojus. Negaliu tiesiog apsimesti, kad jų nėra. Kuriu, kad kažkas skaitytų, kad iš to ką nors gautų, atrastų vienokią ar kitokią prasmę, susimąstytų ar net dvasiškai išaugtų. Yra žmonių, kurie sako, kad kuria dėl savęs, bet po to publikuoja savo kūrinius internete ar kokiam laikraštėlyje. Todėl aš netikiu nė vienu jų žodžiu. Sakyti, kad kuri „dėl savęs“ yra tik bergždžias būdas apsiginti nuo būsimos kritikos, nes kai kas nors tavo kūrinį sumaišys su žemėmis, tai galėsi sakyti: „Man nesvarbu, vis tiek rašau tik sau“.
– Aplinkinių nuomonė ir kritika ar svarbi?
– Iki tam tikros ribos ji privalo būti svarbi, kad nepradėčiau virti savo paties sultyse. Vis dėlto jei kritika nepagrįsta ir akivaizdžiai niokojanti, tai man nėra sunku ją ignoruoti. Kvailių rėkavimai man niekada nedarė jokios įtakos.
– Kuo gyveni šiandien?
– Dažniausiai laukimu, nes mylimoji studijuoja Škotijoje, todėl matomės gal kartą per mėnesį. Taip pat daug mano laiko ir minčių atima įvairūs tekstai, kuriuos noriu paskaityti, darbas, mokslai, veikla fakulteto Studentų mokslinėje draugijoje ir kitose organizacijose. Rašau du interneto žurnalus: www.aleksandravicius.lt ir www.svarbuzinoti.lt. Jie irgi atima laiko, bet man įdomu ir naudinga tuo užsiimti. Ir, suprantama, gyvenu poezija. Net kai negalvoju apie kūrybą, ji vis tiek nuolatos manyje bręsta.
– Kokių planų turi ateičiai?
– Noriu ir toliau veikti tai, ką veikiu šiandien, bet kad visi pomėgiai augtų ir man sektųsi vis geriau. Tikiuosi baigęs bakalauro studijas trumpam išvykti studijuoti į Škotiją, bet esu įsitikinęs, kad grįšiu į Lietuvą ir čia gyvensiu. Tėvynė man pernelyg svarbi. Be to, man čia gera.
Violeta DUMARKIENĖ
Nuotrauka iš asmeninio archyvo.: A. Aleksandravičius ketina toliau studijuoti užsienyje, tačiau į Lietuvą grįš. „Tėvynė man pernelyg svarbi. Be to, man čia gera“, – sako mažeikiškis.
Poezija – geriausias darbas pasaulyje
