Redaktoriaus skiltis: BUMPT! Ir jo pasekmės

Audronė MALŪKIENĖ

Praėjusį ketvirtadienį šalia redakcijos įvykusi avarija sukėlė įvairių minčių. Tai, kad mes važinėjame itin rizikingai, niekam ne naujiena. Lietuviško vairavimo maniera – važiuoti greitai ir nervingai, lyg neapkenčiant visų kitų eismo dalyvių – stebina, o kartais ir šiurpina kitus europiečius. Galėčiau pateikti įvairių pavyzdžių, pastebėtų važinėjant įvairiausiais šio žemyno keliais, tačiau apsistokime ties dviem – V. Burbos ir J. Basanavičiaus gatvėmis, o tiksliau – jų sankryža.
Ta sankryža – lyg užkerėta, nebūna metų, kad čia kas nors „nesusikaltų“. Tačiau praėjusios savaitės eismo įvykis – išskirtinis. Ir pagal nuostolius, ir pagal nukentėjusiųjų skaičių. Laimė, kad nukentėta nesunkiai, tačiau viso šito galėjo nebūti, jei vairuotojai važiuotų lėčiau ir atidžiau.
Dabar apie kitus pastebėjimus.
Bendrosios pagalbos telefonas – gal ir geras visus vienijantis dalykas, bet labai jau lėtos reakcijos. Kodėl taip sakau? Avarija įvyko šalia greitosios pagalbos būstinės. Paskambinę vis dairėmės į baltojo pastato pusę – jokios reakcijos, laikas bėga. Nerimas auga. Tuomet, kai jau kokius keturis kartus būtume suvaikščioję ten ir atgal net ir su neštuvais, o tiksliau – po gerų dešimties minučių – atvyko greitosios automobiliai. Išsyk du. Policija pasirodė po dvidešimties minučių.
Pėsčiųjų perėja ir šaligatvis – nėra saugi vieta. Šaligatviu ėjusi moteris buvo partrenkta redakcijos pastato link skriejusio automobilio. Laimei, skuodiškio vairuojama „audinė“ pralėkė pro šimtametę eglę ir užvažiavo ant elektros skydinės. Jei būtų įvykę atvirkščiai, avarijos sukėlėjo nebūtų išgelbėjusi ir oro pagalvė. Dabar, laimei, apsiribota tik finansiniais nuostoliais.
Grįžkime prie pėsčiųjų. Daugelio pėsčiųjų eismo dalyvių, priverstų lankytis ligoninėje dėl traumų, patirtis liudija, kad pirmumo teisė negarantuoja saugumo. Geriau būti ne teisiam, bet akylam ir sveikam. Praleiskite tautiečius vairuotojus, nes jie skuba. Kur? Ir patys nežino. Arba nenujaučia…
Šaligatvis – taip pat nesaugi vieta pėsčiajam, ypač greta gatvių sankryžų. Geriau nesvajoti, nepaskęsti savo svarbiose mintyse, kad paskui koks nors erelis nepaskandintų tavęs skausmuose ir rūpesčiuose.
Trečia išvada – be elektros mes jau esame niekas. Darbiniu požiūriu – absoliutus nulis. Elektros skydinę išvertusi „audinė“ be elektros paliko ne tik redakciją, bet ir privačią kliniką, girdėjau, kad net dalį prekybos centro… Ir mes, žmonės, leidžiantys praėjusio šeštadienio „Santarvę“, tądien susirinkome daiktus bei išsiskirstėme po namus – ten juk elektros yra, galima įsijungti kompiuterius ir dirbti. Laimei, elektros tiekėjai apsisuko per kelias valandas. Tiesa, vargšė spinta ir dabar pakrypusi, tačiau – mes dirbame, jūs skaitote. O aną ketvirtadienį. Nuo panikos gelbėjo viena mintis: kad ir su kokiomis kliūtimis susidurtume, nėra buvę, kad laikraštis neišeitų.
Tokie pastebėjimai po avarijos, kurios liudytojais buvome. Ir niekiniai atrodo jos sukėlėjo argumentai, kad blogai matėsi šalutinio kelio ženklas, kad jis ne vietinis, todėl nežinojęs… Jei esi nevietinis, tuo labiau stengiesi neskubėti ir akylai dairytis. O jei leki, įsivaizduodamas tuščią lauką, tai nors metrinius ženklus tau sustatyk, vis tiek rezultatas bus – BUMPT!
Toks išraiškingas nelemtas ištiktukas. Tik po ano ketvirtadienio rašyčiau jį dar didesnėmis raidėmis ir gal su dešimčia šauktukų. Toks smūgis. Visomis prasmėmis.