Šią savaitę pažymėtas šimtasis vienos iškilios rašytojos gimtadienis. Mano galva, pernelyg tyliai, nes kažin ar yra kitas žmogus, tiek nusipelnęs vaikų literatūrai, kaip švedė Astrida Lindgren.
Namų šeimininkė, kurios sukurti literatūriniai herojai pavergė pasaulį. Moteris, pirmąją savo knygą išleidusi, kai jai buvo beveik keturiasdešimt. Autorė, kurios visame pasaulyje išleistas knygas sukrovus vieną ant kitos, išeitų 175 Eifelio bokštai, o suguldytomis į vieną eilę būtų galima triskart apjuosti Žemės rutulį.
Rašytojos pasaulis ypatingas. Prisipažinsiu, nežinau kito tokio, kuriame būtų tiek žmogiškumo, jėgos ir dvasios šviesos. Gali verkti ir juoktis, rašytis sentencijas, kurios vienaip aktualios vaikams, kitaip – suaugusiesiems, mąstyti ir pritaikyti tiesas savojo gyvenimo problemoms, lyg būtum susidūręs su filosofijos traktatu.
Žodis „humanizmas“, arba meilė ir pagarba žmogui, pastaruoju metu tampa kažkokia mokslo teorijų sąvoka, tačiau jokio kito apibūdinimo Lindgren kūrybai nerandu. Tebūnie toks. Ji mus moko mylėti ir džiaugtis išmokus.
Vakar pažymėta tarptautinė tolerancijos diena. Kaip ir daugelį sukakčių ar specialiai įvardytų kalendoriaus datų, ją pirmiausiai prisiminė moksleiviai. Gal ir pagrįstai – jiems reikia mokytis ne tik naujų sąvokų, bet ir kai kurių nuostatų, kurios gyvenime turėtų praversti. Priverstų mąstyti. Paskatintų veikti ne tik savo labui ir pagal savuosius įgeidžius, poreikius, įsitikinimus. Padėtų suvokti pasaulį kaip visumą ir save. Paskatintų daugiau laiko, dėmesio ir pastangų skirti teigiamoms emocijoms ir potyriams, mažiau – neigimui ir antagonizmui.
Pyktis – natūrali reakcija į tai, kas mums nepatinka, nepriimtina. „Kokių žmonių nemėgstate?” – vakar paklausiau Tirkšliuose į renginį susirinkusių rajono mokyklų moksleivių. Vienas iš atsakymų buvo: „Tų, kurie mūsų nemyli“.
Visus mylėti yra neįmanoma. Nebent abstrakčiai. Realybė tokia, kad mus supa mums patinkantys, priimtini ir nepatinkantys žmonės. Dažniausiai tarp nepatinkančiųjų – tie, kurių elgesys, išvaizda, pozicija kitokia negu mūsų. Kurie ne su mumis, vadinasi, prieš mus. O jei dar palyginsi nepatinkančiuosius su tais, kurie mieli…
Kol nesupranti to „nemėgimo“ šaknų, gali jaustis beveik objektyvus. Tik šiek tiek kritiškas. Kai pažvelgi į savo simpatijų ir antipatijų priežastis, suvok, kiek nedaug mūsų samprata bei aplinkinių vertinimas pasikeitė nuo anų, moksleiviškų, laikų. Tik niekas mūsų nebemokina sutarti, toleruoti, neaiškina, kas, dėl ko ir kodėl. Įšokai į vandenį – plauk. Nemoki sutarti – pasitrauk. Jautiesi „aukščiau“ už kitus ir tai demonstruoji – pasiruošk visuotinei nemeilei.
Tolerancija, mūsų žiniai, labiausiai išreiškiama ne žodžiu „mėgti“, „mylėti“, o „pakęsti“. Ar ne iš šio veiksmažodžio kildinama sąvoka „pakantumas“?
Kiekviena diena mus verčia tai daryti. Vieniems sekasi sunkiau, kiti ilgainiui pripranta. Manau, ir šiandieniniai mokinukai dar nustebs, kad pabėgę iš bendraamžių (kurie bent jau tuo yra panašūs ir prognozuojami) būrio, jie vėl paklius į tolerancijos mokyklą (aukštąją!) – savarankišką gyvenimą. Ten nepanašumų, nemėgimų, nesusikalbėjimų gerokai daugiau, nes didesnė ir įvairovė.
Sako, kad tas žmonių, nuomonių, pozicijų margumas ir yra mūsų gyvenimo „druska“ bei žavesys. Teoriškai – gal ir taip. Praktiškai – kaip kam pasiseka išmokti tolerancijos – ir ne paviršiumi, o viduje. Ir išgyventi. (Išlikti, o ne iškęsti. O beje, gal tai sinonimai?) „Dzinbudizmas“ – kraštutinė to mokymosi pasekmė, bet ne išeitis.
Dievulėliau, kaip lengva būti vienam! Koks laimingas turėjo būti Robinzonas! Kaip paprasta sutarti klonams, manekenams ir bet kokios serijinės gamybos produktams – jeigu jie būtų gyvi…
Gal čia ir slypi pagrindinė mūsų nesuderinamumo priežastis? Kad esame gyvi ir apie tai negalvojame?
AUDRONĖ
