Žmogus atėjo į redakciją ieškoti savo jaunystės. Rašęs eilėraščius ir spausdinęs juos mūsų laikraštyje prieš geras tris dešimtis metų. Dabar, kai namuose saugoti sąsiviniai kažkaip pradingę, jis nori susigrąžinti nors tuos, kurie išliko mūsų archyvuose.
Pasiėmęs senus laikraščių komplektus jis susirado net keturis literatūrinius puslapius, kuriuose mažeikiškio poezijai skirta derama vieta. Kolegė padėjo nukopijuoti aštuntojo dešimtmečio spaudos puslapius. Žmogus padėkojo ir pamąstė, kad ir šių dienų „Santarvė“ galėtų daugiau dėmesio skirti mažeikiškių literatūrinei kūrybai. „Juk nereikia galvoti, kaip tada rašė (pašnekovas paminėjo „rašytojos“ pavardę), kad eilėraščiams reikalingas atitinkamas lygis, o prastesni – neverti dėmesio“, – nuoširdžiai diskutavo su seniai parašytos recenzijos autore.
Pažvelgiau prie kopijavimo aparato palinkusią bendradarbę. Ji vos sulaikė juoką. Stengiausi nesišypsoti. Mat ta vietinės literatūros „grynintoja“, paragavusi universiteto mokslų ir ten išmokusi iš aukšto žiūrėti į poetus saviveiklininkus, buvau aš pati. Redakcijos svečias prisiminė mano mergautinę pavardę ir praėjus beveik ketvirčiui amžiaus beveik tiksliai atkartojo straipsnio idėją bei teiginius.
„Berods, autorė laikui bėgant šiek tiek pakeitė savo nuomonę…“ – pasakiau mūsų svečiui. Jis nei nudžiugo, nei nuliūdo dėl tokio kritikės atsivertimo. Užtat kolegė tyliai linksminosi iš visos širdies.
Jei netingėčiau, susirasčiau tą nelemtą straipsnį, kuris, kaip prisimenu, alsavo jaunystės maksimalizmu bei noru „vietinei literatūrai“ suteikti atitinkamą lygį. Prisimenu, jaučiausi tą „lygį“ išmananti, mat sostinėje jau buvau pripažinta kaip nuosavų eilių kūrėja… O savosios vertės pajautimas „įpareigojo“ mokyti kitus.
Bandėme mokytis. Įkūrėme prie laikraščio jaunųjų literatų klubą, kuris paskui įvairiai transformavosi, bet išliko iki šių dienų. Et, žalia jaunystė tada neleido suvokti vieno dalyko – bet ką nuoširdžiai darantis žmogus yra gerbtinas. Jam tai labai svarbu, o tau, kvailei su kelių lituanistikos kursų išsilavinimu, tik galimybė parodyti savo „išmanymą“. Ir koks ten išmanymas? Veikiau snobizmas ir gerokai perdėta savikliova.
Daug metų turėjo prabėgti, kol supratau, kad visų pirmiausia turiu gerbti žmogų, o paskui vertinti jo atliktus darbus. Dabar madinga sakyti, kad dirbant, kuriant, nei papeikimų, nei pamokymų, nei pagyrimų nereikia priimti pernelyg asmeniškai. Kalbama tik apie tai, ką tu darai, o ne apie tai, koks tu esi. Bet prisipažinkime, kuris iš mūsų yra toks tvirtas, kad galėtų be jokių pastangų šitaip susidvejinti: aš – sau, mano veikla – sau.
Aš vis dar negaliu. Bandau, bet tobulai padaryti nepavyksta. Vis knieti įsižeisti, įsiskaudinti, supykti. Sušukti: „Kokią jis (ar ji) turi teisę?!“
Todėl suprantu visą gyvenimą eiles mylėjusio žmogaus diskusiją su mano jaunystės kvailystėmis. Ir nors po šitiek metų atsiprašau. Atsiprašau jo ir visų kitų, kurie galbūt neišmąstytus, neišgyventus, o tik išmoktus žodžius ilgą laiką nešiojosi lyg akmenis.
Užvakar jie man sugrįžo, tiesa, ne pakelės rieduliais. Nieko skaudinančio, tik truputį gėda.
Ir juokinga. Bet jei į savo praeities paklydimus nežiūrėtume su šypsena, ši diena būtų panaši į gyvenimą apleistuose, šiukšlių pilnuose namuose. Juokas apvalo, išdezinfekuoja, jis sunaikina kvailybę ir tuščiagarbiškumą. Duok Dieve, kad apsaugotų ir nuo ateities klaidų. Bet jis, matyt, mąsto kitaip. Ir vis išaušta diena, kai turi atsiprašyti už vakarykštę.
AUDRONĖ
