Ar jums būna taip: eini, gyveni, bėgi, ir staiga kažkas netikėtai (o gal ir tu pats?) užmina ant stabdžių. Tad vieną vakarą, dienai pasibaigus, imi įnirtingai mąstyti: kas, kodėl, koks gyvenimas, koks tu, kokie visi kiti – ir kam apskritai viso šito reikia? Kokia prasmė, jei ne viskas sekasi, ne viskas klostosi, kaip tau norėtųsi, žmonės pyksta ant tavęs nė už ką, o dar labiau jausmuose, adresuotuose sau ir kitiems, esi susipainiojęs pats.
Tokį vakarą ir išgirdau šią paprastą istoriją, sugalvotą, matyt, tokiems kaip aš – įsitikinusiems, kad visa, kas įvyksta, turi savo prasmę, tik ne visada ją suvokiame.
Štai kokia ta istorija.
Filosofijos profesorius laukė studentų ir į didelį stiklinį indą dėjo golfo kamuoliukus. Kai visi jau buvo susirinkę, o kamuoliukai užpildė indą, jis paklausė: „Ar indas pripildytas?“ Studentai atsakė: „Taip“. Tada profesorius į indą ėmė žerti smulkius akmenėlius. Akmenėliai užpildė tarpus tarp kamuoliukų ir pripildė indą iki viršaus.
„Ar sutinkate, kad indas pripildytas?“ – paklausė profesorius. Auditorija ir vėl sutiko, kad indas pilnas.
Profesorius susirado dėžutę su smėliu ir ėmė pilti į indą. Tarp golfo kamuoliukų ir akmenėlių sutilpo ir smėlis. „Indas pilnas?“ – vėl paklausė studentų. Šie patvirtino, kad profesorius teisus.
Tada dėstytojas paėmė dvi taures vyno ir jas supylė ant golfo kamuoliukų, akmenėlių ir smėlio. Vynas taip pat neperpildė indo.
„Dabar aš noriu paaiškinti, ką visa tai reiškia, – pasakė profesorius. – Indas – tai mūsų gyvenimas, o golfo kamuoliukai reiškia svarbiausius mums dalykus: šeimą, vaikus, sveikatą, draugus, pomėgius. Akmenėliai – mums svarbūs, bet įgyjami, pakeičiami dalykai: namas, darbas, automobilis… Smėlis – tai, iš ko susideda kasdienė rutina, paprastai tariant, smulkmenos, nuolat besikeičiantys dalykai. Jei aš pirmiausia į indą būčiau supylęs smėlį, jame nebeliktų vietos nei golfo kamuoliukams, nei akmenėliams. Todėl mums ir reikia susidėlioti prioritetus. Svarbiausia – pasikalbėti su vaiku, pasirūpinti savo sveikata, pažiūrėti nuo skardžio į tekančią upę ir nusileisti prie jos… Laiko sutvarkyti savo namus visada atsiras. Bus jo ir tam, kad įveiktume arba užmirštume kasdienes problemas…“
„O ką simbolizuoja vyno taurės?“ – paklausė studentė.
„Džiaugiuosi, kad tai jus sudomino, – nusišypsojo profesorius. – Tai reiškia: kad ir koks pripildytas jums atrodytų jūsų gyvenimas, jame visada bus vietos tam, kad išgertumėte su draugu taurę vyno“.
Ši istorija veikė kaip vaistas. Iš tiesų, pagalvojau, kodėl aš tiek laiko skiriu tiems dalykams, kurie rytoj bus nebeaktualūs – tik smėlis, kurio net neįžiūri, jei tai ne paplūdimys ar dykuma… Kodėl ilgą ir tamsų žiemos vakarą gromuluoju kažkokias mistines šios dienos problemas: kas ką pasakė, ką pagalvojo, ką padariau blogai, ko išvis nepadariau ir kas iš to?
Jei nepilstysiu smėlio tuščiai, inde liks dar daugiau vietos, – supratau ir nusišypsojau. Susiradau vyno ir išsikviečiau taksi.
AUDRONĖ
