Mirtis vaikams neturėtų būti paslaptis

Kad mirtis vaikams nebūtų kažkas paslaptingo ar mistiško, specialistai pataria nebėgti nuo atsakymų ir į mažųjų klausimus būti pasiruošusiems atsakyti. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Pedagogai, psichologai pastebi, kad artėjant Mirusiųjų pagerbimo dienoms – Visiems šventiesiems ir Vėlinėms, dauguma tėvų susilaukia iš vaikų klausimų apie žmogaus egzistavimo baigtį: kodėl žmonės miršta, kas būna po mirties, kodėl juos reikia laidoti, o po to lankyti jų kapus.
Kad mirtis vaikams nebūtų kažkas paslaptingo ar mistiško, specialistai pataria nebėgti nuo atsakymų ir į mažųjų klausimus būti pasiruošusiems atsakyti.

Atsakymai būtini

Mažeikių pedagoginės psichologinės tarnybos vadovė psichologė Salvinija Lukšienė teigia, kad dėl kalbėjimo su vaikais apie mirtį ir su ja susijusius dalykus į tarnybą tėvai kreipiasi gana dažnai, nes patys ne visada sugeba į šiuos klausimus atsakyti.
„Reikia stengtis atlaikyti vaikų emocijas ir būti pasiruošusiems į juos atsakyti, nes vaikiškoji mirties samprata stipriai veikia tolesnę vaiko raidą. Realus, tiesus netekties, su ja susijusių įvykių aiškinimas suteikia aiškumo ir mažina nerimą. Vaikui reikia sakyti tiesą, kurią jis galėtų suprasti ir priimti pagal savo amžiaus galimybes: skirtingo amžiaus vaikai skirtingai suvokia mirtį. Nors ir ne visi mūsų atsakymai vaikams gali būti paguodžiantys, galime su jais pasidalyti tuo, kuo tikrai tikime. Visiems žinoma frazė „aš nežinau“ gali suteikti vaikui didesnę laisvę  pasirinkimui“, – teigė tarnybos direktorė.

Klausimai panašūs

S. Lukšienė pastebi, kad vaikai apie mirtį užduoda dažniausiai tuos pačius klausimus, jie yra gana konkretūs  ir aiškūs. Tad ir atsakymai į juos turėtų būti aiškūs ir be jokių išvedžiojimų.
Vienas dažniausių klausimų – kodėl žmonės miršta? Paaiškinkime, kad turbūt niekas pasaulyje negali atsakyti į šį klausimą. Mirtis yra neatsiejama pasaulio dalis. Mes gimstame pasaulyje, kuriame visi kažkada miršta.
Išgirdę klausimą, kodėl laidojami žmones, supažindinkime vaikus su laidotuvių papročiais – mirusiojo šarvojimu, laidotuvėmis, o kapo supylimas duoda laiko atsisveikinti su mirusiuoju. Kapinės reikalingos tik mums, gyviesiems, nes tai ramybės, pamąstymų vieta.
Kas atsitinka po mirties? Jei religija nėra įprasta vaiko gyvenimo dalis, nereikia apsunkinti jo išgyvenimų sąvokomis „dangus“, „rojus“. Atsakymas gali būti: „Aš žinau tik tiek, kad žmogui mirus, sustoja jo širdis, nebefunkcionuoja organai“. Jei religija yra vaiko gyvenimo dalis – galima remtis ja, pavyzdžiui: „Po mirties žmogaus siela patenka į dangų“.

Mirties nereikia romantizuoti

Specialistė pastebėjo, kad dažnai, kalbėdami apie mirtį, vartojame eufemizmus, pavyzdžiui, „amžinas miegas“, „amžinas poilsis“.
„Mirties negalima romantizuoti. Girdėdami tokius suaugusiųjų mirties apibūdinimus, vaikai pradeda painioti mirtį ir miegą, todėl gali pradėti bijoti užmigti. Vaikams sakome: „Dėdė Tomas mirė, tai reiškia, kad jis yra negyvas ir jo kūnas nebedirba,“ – pataria S. Lukšienė.
Vaikams neaišku, kodėl per Vėlines prie kapo žmonės verkia. Jiems pasakykime, kad verkiantys ilgisi, nes neturi šių žmonių šalia, negali jų apkabinti, prie jų prisiglausti, todėl ir verkia…

Į klausimą – klausimu

Jei vaikas domisi, ką reikia veikti per Vėlines, paaiškinkime, kad šią dieną galima prisiminti mirusiuosius, kalbėti apie jų būdą, gyvenimą, nuveiktus darbus, net ir juokingus nutikimus.
Dėl to, kodėl deginamos žvakės, galima prisiminti savo senolių pasakojimus, kurie sako, kad ugnies simbolis skirtas gyviesiems, jis padeda patikėti – pajusti jausmais, kad žmogus mirė.
Išgirdus klausimą: „Kada tu mirsi?“,  psichologė pataria atsakyti klausimu: „Tu būgštauji, kad be manęs niekas kitas tavęs neglobos?“ Jeigu atspėjote vaiko nerimo priežastį, nuraminkite jį: „Aš nesiruošiu mirti ir rūpinsiuosi tavimi tol, kol tu pats to norėsi“.

Liūdesio neslėpkime

S. Lukšienės žodžiais, nemaža su mirtimi, su ją sukeliančiomis būsenomis susijusių klausimų kyla ir patiems suaugusiesiems. Vienas jų – ar reikia rodyti savo liūdesį vaikams? Psichologės įsitikinimu, liūdesio slėpti nereikia: vaikui yra labai svarbu žinoti, kad verkti, pykti ar liūdėti yra normalu.
Tėvai domisi, ar reikia per Vėlines vaikus versti eiti į kapus: jokiu būdu, jei vaikas to nenori. Taip pat vaikui už tą jo nenorą nereikėtų priekaištauti: galbūt jis turi rimtą argumentą, apie kurį turėtų papasakoti ir jums.
„Jeigu vaikui tai pirma pažintis, jis turi žinoti, ką ten pamatys ar išgirs. Vaikui būtina žinoti, kad kapuose žmonės gali įvairiai reikšti savo jausmus: kai kurie galbūt verks, raudos, kiti dalinsis prisiminimais. Gerai, jei vaiką lydintis žmogus galės atsakyti į vaiko klausimus“, – pataria psichologė.