Aktorė Nijolė Narmontaitė patikina, kad didžiausias energijos šaltinis slypi jos žemaitiškuose genuose.
„Nepažįstu nė vieno liurbio žemaičio!“ – nusišypso iš Telšių kilusi moteris.
Menininkė įsitikinusi, kad laimingas žmogus tas, kuris dirba sau mielą darbą.
– Į Mažeikius užsukote trumpam. Pati prisipažįstate, kad vis lekiate. Kur slypi Jus varanti jėga?
– Tai slypi šaknelėse, o jos Žemaitijoje! Aš tikrai nežinau žemaičių liurbių… Manau, kad žemaitis yra visada energetiškai pasikrovęs. Nesvarbu, aplink krizė, ar ne. Ne taip lengva žemaitį užmušti, tad tikrai galvoju, kad mano šaknys man labai daug duoda.
Kitas dalykas, gal žvaigždės lėmė, ar ką, bet esu be galo optimistiškas žmogus. Kad ir būna labai blogų situacijų, niekada neleidžiu sau verkšlenti. Kuo geresnę energiją skleidi, tuo labiau gaminasi vitaminai.
Mano artistai kartais sako, kad jie po didžiulio spektaklio būna labai pavargę.
Tai aš sakau: jūs kažką ne tą transliuojate! Man, atvirkščiai, tiek visko pareina atgal, kad kartais nė nesupranti, iš kur tu tos energijos gauni.
– Gal dėl to, kad dirbate itin mėgstamą darbą?
– Tikrai taip! Būtina baisiai tiksliai pataikyti į savo vėžes. Jeigu tu jausi, kad dirbi tą, ką nori, ką jauti dūšioje, tu niekada nebūsi nepatenkintas, neisi į darbą kaip į katorgą, kaip į lažą. Kaifuosi nuo darbo!
Pastaruoju metu visiems linkiu – nebijokite ieškoti savo vietos! Reikia įlipti į savo roges, ir neprisirišti prie lito, ne tik galvoti, kaip didesnį pinigą pasidaryti.
– Kai aplink žmonės kalba apie sunkumus, Jūsų palinkėjimus ne visi galbūt supranta…
– Bet krizė duoda savotiškai gerų dalykų! Grįžome prie bendravimo. Važiuodama čia, stabtelėjau Kaune ir savo panoms, draugėms, padariau mergvakarį. Jos man šiandien tokias žinutes surašė, kad prailginau jų gyvenimus! Mes tąvakar tiek raitėmės iš juoko!
Šiaip sunkiai įsileidžiu į savo ratą daugiau žmonių, nes jiems reikia dėmesio, jiems reikia laiko. Kiek reikia laiko, kad puoselėtum draugystę!
To labai reikia! Ką nusineši iš tos savo žemės, ką pasiimsi? Džiaugtis ta diena reikia! Tiesiog reikia dėkoti Dievuliui, kad čia gali būti.
– Tiek optimizmo iš Jūsų sklinda!..
– Bet kad to pasiekčiau, aš labai sunkiai su savimi dirbau. Visko buvo. Jaunystėje kiek buvo nepasitenkinimo, pykčio, erzelio… Bet pagalvojau, kad per tai gali sau ligą didžiausią įsitaisyti.
Yra tokia formulė: pasiimi labai protingą žmogų, tai yra save, ir sakai tam protingam žmogui: na, nebūk tu kvailas, juk patrumpini savo gyvenimą, kažko kažkam pavydėdamas.
Kai susitaikai su savimi, kai viską priimi, net nesuvokiamai atsiriša visi keliai. Kodėl? Nes tu pradedi galvoti pozityviai.
Labai stipriai pasidžiauk, kad kažkas kažkam yra gerai. Kiekvienas turime savo. Kažkas gyvena turtingiau, tai negi aš graušiuosi, kad aš neturiu tokio namo? Man to nereikia! Kiek aš turiu, man tiek yra gerai.
– Ar Jūsų gerą savijautą lemia mityba?
– Tikrai taip. Jau penkiolika metų derinu maistą: nevalgau angliavandenių ir baltymų kartu. Tai yra pats geriausias būdas sureguliuoti savo organizmą, tuo labiau jis yra neskausmingas. Ir tai joks reklaminis triukas!
Kaip aš sakau, esu ėdri, visada labai noriu valgyti. Aš tiek iškraunu energijos, kai naktį grįžtu po renginių, man vidurnaktį sušveisti karbonadą yra pats malonumas! Bet be bulvių.
Daug kas sako: kaip galima valgyti mėsą be bulvių? Bet kai įpranti, kaip tai skanu! Man visai bulvių nebereikia, kaip ir duonos. Tiesa, kartais užsimanau juodos duonos. Ir kas draudžia? Niekas. Tik duoną valgyk atskirai! Būna, nusiperku rūgščios, juodos duonos ir čiulpiu važiuodama, kaip kokį saldainį.
Per tuos metus susireguliavo ne tik svoris (aktorė atsikratė dvylikos kilogramų – K. V.), bet ir pranyko alergija nuo šalčio, nebeslenka plaukai.
– Tai turbūt atidžiai renkatės, kokius produktus pirkti?
– Ne, tikrai parduotuvėje neužtrunku! Esu gana konservatyvi. Turiu savo mėgstamus produktus, tad galiu užsimerkusi įeiti į parduotuvę, ir juos rasiu. Tikrai žinau, kur žuvies skyrius, mano labiausiai lankomas, kur daržovės.
Stengiuosi pirkti viską šviežią. Labai retai valgau kažką konservuoto. Pusgaminių niekada neperku.
– Ką renkatės: parduotuvę ar turgelį?
– Einu į tuos ekologinius turgus. Bet dažniausiai dėl amžinos problemos – laiko stygiaus, greičiausiai įleki į parduotuvę.
O šiaip man patinka ruošti valgį. Ir namuose niekad nesibaigia pyragai! Nors pati nevalgau, bet mano Žmogus mėgsta.
– Visada saldumynų nemėgote? Gal anksčiau tekdavo dietų laikytis?
– Niekada nesilaikiau dietų! Visko buvo: ir patenkinta savimi, ir nepatenkinta, bet nieko nesilaikiau. Bijau aš tų dietų. Man tiek energijos reikia, o jei galva pradėtų svaigti dėl nevalgymo?..
– Nuo ko prasideda rytas – mankštos ar pusryčių?
– Žinokite, mano rytas prasideda visai nesportiškai – prie kavos puodelio ir laiškų perskaitymo internete, įvykių Lietuvoje apžvalgos. Man amžinai gaila laiko tokiems dalykams kaip pusryčiai.
Nebent jeigu pusryčiaujame kartu, tada viskas lėčiau, būtinas stalo atributas – žvakė. Grįžtant prie energijos šaltinių, galiu pasakyti, kad man tai irgi duoda labai geros energijos. Žvakių tai maišais perku!
Septyneri metai kaip du tris kartus per savaitę sportuoju salėje. Bet šiuo metu, ranką prie širdies pridėjus galiu pasakyti, kad mėnesį visiškai nesportavau. Tas šventinis laikotarpis buvo kažkoks pamišimas. Noriu save patausoti. Juk sportui irgi reikia daug energijos…
– Kaip pailsite po energingų dienų?
– Man geriausias poilsis – vakarais po spektaklio užsidegti židinį, ištiesti kojas, susisupti šiltai ir prie arbatos pamedituoti. Aš labai mėgstu namus. Kaip man patinka čia būti!..
O paprastai gaila laiko įprastiems pomėgiams. Viską darau kartu. Pavyzdžiui, namie yra sudėti trys mezginiai. Vienas – „skaipinis“, kitas – žinių, trečią į gastroles vežuosi.
Aš niekad nesėdžiu tam, kad specialiai megzčiau. Arba per žinias mezgi, arba skaipu kalbiesi ir mezgi. Juk kai nesudėtingi raštai, tai viską galima suderinti: dvi gerosios, dvi blogosios, o mintys visiškai kitur…
– Sakote, kad amžinai viskam gaila laiko. Kaip su grožio procedūromis?
– Tokios tos mano grožio procedūros: bėgdama koridoriumi pabraukiu lūpas atmintinai, taip pat pasisuku plaukų galiukus. Visi mano pasidažymai vyksta lifte, prie šviesoforo. Pagalvoju, kaip aš atrodau iš šalies! Pati nepastebiu savęs. O visam tam labai laiko gaila.
Bet kirpykla, manikiūras, pedikiūras – šventas reikalas. Negaliu pakęsti nesutvarkytų rankų, plaukų. Tai privaloma. Jei nesutvarkytos rankos, tai net bendrauti negaliu.
Retkarčiais randu laiko nueiti pas masažistę, bet tik kai būna laisvesni gyvenimo etapai.
Soliariumu nepiktnaudžiauju, bet labai nemėgstu baltai mėlynos odos, tai dukart per mėnesį ištaikau laiko.
Nuotr. Sigito STRAZDAUSKO.
