Praėjusį šeštadienį įlindau į komodą ir išsiėmiau dėžę su nuotraukomis. Tomis, kurios „neįėjo į rinkinius“ – albumus, atspindinčius mūsų gyvenimo šventes, kasdienybę, liudijančius, kaip mes augome, mokėmės, kur dirbome, kaip šventėme, su kuo draugavome, kaip rengėmės ir šukavomės… Tarp didelės šūsnies fotografijų suradau seną atviruką su parašu „Your teacher“. Tas aštuntojo dešimtmečio atvirukas su eglės šakele, žaisliuku, baltomis žvakėmis ir tapo šio šeštadienio tema.
Mūsų laikais prieš Naujuosius metus mokykloje atirasdavo didelė puošni dėžė su užrašu „Naujametinis paštas“. Neilgam laikotarpiui paskirti „paštininkai“ tą dėžę iškratydavo, vokus išskirstydavo ir išnešiodavo po klases. O, kaip smagu, kaip saldžiai neramu būdavo laukti tos akimirkos, kai prasivers klasės durys ir pasirodys bendraklasis su vokų šūsnimi! Kaip spurdėdavo širdis: ar daug sveikinimų gausi, ar tarp jų bus ir tas –lauktasis, o jei bus – kokie žodžiai tenai parašyti?..
Prieš šventes taupydavome pinigėlius – nors atvirukai ir kainavo kapeikas, jų reikėdavo nemažai. Kažkas rašydavo visai klasei, kažkas – tik artimiausiems draugams ir tiems, iš kurių gaudavo netikėtus pasveikinimus.
Mokytojams taip pat rašydavome. Manau, labiau iš pagarbos nei dėl išskaičiavimo. Tačiau tik viena vienintelė anglų kalbos mokytoja ir mokyklos direktorė (!) trejus metus iš eilės į mano sveikinimą atsakydavo atviruku. Būtinai angliškas tekstas. Teksto sudėtingumas – pagal mano žinių lygį plius truputis daugiau (dabar suprantu pedagogiką: kad pasidomėčiau vienu ar kitu nežinomu žodžiu). Mokytojos ir mokyklos jau nebėra, o atvirukai tebeguli mano komodoje, kurią kartais pavadinu atminties spinta.
Iki šiol prisimenu, kaip jaučiausi atplėšusi tą keistą, suaugusiojo ranka užrašytą voką. Pasijutau ūgtelėjusi savo pačios akyse. Tada, žinia, nebūčiau suformulavusi šios minties, bet šiandien galiu tiksliai pasakyti – man buvo padovanota daugiau savosios vertės suvokimo. Ir noro pateisinti pasitikėjimą, beje. Juolab kad mokytis anglų kalbos pas Danutę Čekienę buvo išties įdomu ir kažkaip lengva.
Prisimenu, per vasaros atostogas sugalvojau, kaip tą mokytojo pagarbą mokiniui įprasminti – visą mėnesį piešiau abėcėlę. Tokią, kur ant atskirų didelio formato vatmano lapų nupieštas koks nors daiktas, o šalia – raidė, kuria prasideda to daikto vardas. Viską piešiau pati, tik burlaivį akvarele išliejo kiekvieną vasarą Mažeikiuose atostogaujantis pusbrolis Paulius. Labai gražus laivas, lyg iš „Kapitono Blado odisėjos“, daug gražesnis už manuosius piešinius…
Paskui aštuonmetę uždarė, išėjome į skirtingas mokyklas – mano mokytoja ir aš. Bet dar daugelį metų šypsojomės viena kitai, netikėtai susitikusios ar susitikusios su reikalu. Kiekviena kažko svarbaus neužmiršome.
Tokia vieno naujamečio atviruko istorija. Jei jis man tiek reiškia po daugelio metų, tai gal ir šiandien mūsų vaikams praverstų šventinis mokyklinis paštas?
Mano gyvenime buvo nemažai mokytojų, kurie kalbėjo apie didelius ir dvasingus dalykus, pagarbą, dėmesį žmogui, tačiau tik viena suprato, kad pavyzdys kartais veikia geriau nei dešimtys etikos tomų. Nežinau, ar pateisinau pasitikėjimą. Gal ir taip, jei kalbėsime apie mokyklą ir pažymius, dar neaišku – jei svarstysime apie gyvenimą apskritai.
Žinau tik, kad tai buvo ne vien anglų kalbos pamoka, dear teacher.
AUDRONĖ
