Ką galėtų reikšti mintis, kad naujieji metai man padovanoti? Nerimą ir baimės šešėlį, netikrumą ar tiesiog suvokimą, kad gyvenimu reikia džiaugtis ir dėkoti už jį kaip už dovaną? Keista, bet tą neilgą laiko atkarpą tarp tiek kartų anksčiau girdėtų kurantų ir Katedros laikrodžio dūžių jaučiausi taip, lyg šalia būčiau surinkusi visus artimus žmones –netgi tuos, kurių senai nemačiau. Gal taip paveikė sprendimas Naujuosius sutikti vienai? Bet tokių sprendimų pastarąjį dešimtmetį būta ne vienas ir ne du.
Kartą pabandžiau naujametę naktį praleisti be triukšmingos kompanijos, valgiais bei gėrimais nukrauto stalo – ir patiko.
Bet šįsyk – šįsyk viskas buvo šiek tiek kitaip. Gal kad dukra pirmą kartą išėjo sutikti Naujuosius savarankiškai ir mes likome dviese su besibaigiančių Šuns metų atradimu – šunimi. Toks duetas, kai kiekvienas tyli ir dėlioja savas mintis.
Vienas geras dalykas draugų būryje – tai, kad nelieka laiko liūdnoms mintims apie žmones, su kuriais niekada nebesusidauši šampano taure ir nieko nepalinkėsi. Dvylika ateina taip staiga, kad ir prisiminimai, ir troškimai pasislenka kažkur gilyn, lieka „čia ir dabar“, tik ta džiugi akimirka, laiptelis, slenkstis, kurį tu peržengi drauge su visais. Ir nesusimąstai, koks jis, neatsigręži pažiūrėti, ką palieki, ar esi sutvarkęs viską, lyg išvyktum į ilgą komandiruotę, o į tavuosius nugyventų metų namus ateitų kiti žmonės ir pagal tai, ką rado, spręstų apie tave. Tuo šventinis šurmulys yra geras.
Šiaip niekada pernelyg nesureikšminau tos dienos ir valandos – kaip ir daugelio žmogiškų susitarimų. Juolab kad data ne kartą keitėsi, valandą šen ar ten mums taip pat gali nulemti toks atsitiktinis dalykas, kaip kokios nors Seimo narės pasiūlymas… Taigi, kas žino ir sugeba pajusti, kad ateina jo nauji metai? Tada, kai išblėsta didelis džiaugsmas ar baigiasi sukrėtimų periodas? Kai ko nors pasieki arba prarandi?
O gal Naujųjų prasmė – kaip ir visų ritualų – tik jų masiškumas ir pasikartojimai? Toks monotoniškas ritmas, kaip mantra arba malda – iki skausmo pažįstama, todėl ramina…
Bet aš norėjau ne apie tai, visiškai ne. Apie buvimą vienai ir artumo su visais pojūtį.
Telefonas tylėjo. Už lango visomis spalvomis ir garsais siautėjo fejerverkai. Jų buvo tiek, kad dūmai pakilo iki devintojo aukšto ir trukdė įžiūrėti, kaip švenčia kiti Mažeikiai – horizontas skendėjo migloje. Mano įsivaizduojami, jaučiami žmonės nesėdėjo šalia, nesirikiavo nei pagal svarbą nei pagal artumo laipsnį, jie tiesiog buvo netoli, aš juos labai gerai jaučiau. Tai, kas tikriausiai vadinama – jausti pilnatvę. Žinojau, kad ateis diena ir kiekvieną jų pamatysiu, mes kalbėsimės, galbūt juoksimės, gal net ir susipyksime, bet tai bus kaip ir daugelį metų iki šiol. Bus dar žiemos pūga, paskui – taip mano laukiamas pavasaris su keistu drėgnu atšylančios žemės kvapu ir žydinčiomis alyvomis, paskui – vėl Kalėdos. Taip, taip, alyvoms nužydėjus viskas baigiasi – gal todėl, kad praeina labai greitai.
Džiaugiausi, kad jų, tų žmonių, nei per daug, nei per mažai – tiek, kiek reikia, kiek gali pakelti. Ne kaip naštą ar dozę – kaip dovaną. Yra juk kažkokia riba, kiek žmogus gali turėti draugų, kiek jis gali atiduoti ar priimti? Nepersisotindamas ir neišsekdamas.
Dabar svarstau: gal tą jausmą sukėlė keli netikėti ir neplanuoti gruodžio susitikimai? Žmogus išnyra iš praeities – taip, kažkada viskas buvo, buvo gražu, šviesu, pakylėta, paskui kiekvienas nuėjome sava kryptimi, – o štai čia, beveik netikėtai susidūrę, suvokiame, kad mūsų santykis nepasikeitė, jis toks pat, jis gyvas, jis prižadina užmirštas emocijas, džiaugsmą ir graudulį. Tiesa, dabar visa tai mes esame linkę slėpti – kažkaip nesolidu. Bet vis tiek – vis tiek gyva!.. Aš gyva.
Gal būtent tai ir jau prasidėjusį alyvų spalvos laukimą aš norėjau pavadinti dovana? Gal nieko bendra su vis tuštėjančia metų skrynia tas keistas suvokimas neturi?
Tikėkimės. Ir neverkime iš anksto.
DOVILĖ
