Karolis Kazlauskas – vienas iš daugelio Telšių rajono ūkininkų, kuris gaus Europos Sąjungos teikiamą paramą pagal projektą „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“. Nors ūkininkas dar turėjo jėgų rūpintis ūkiu, atsisakęs ūkininkavimo, jis džiaugiasi galėsiąs daugiau laiko skirti sau ir jau galvoja, kur panaudos pirmąją ES išmoką.
MINTYS APIE KAIMĄ
Prieš penkiolika metų Kazlauskai buvo miestiečiai – šeima gyveno Mažeikiuose. Tiek šeimos galva ponas Karolis, tiek jo žmona Milda turėjo darbus, gyveno darniai ir gražiai. Vaikai jau buvo suaugę ir sukūrę savo šeimas. Rodos, nieko netrūko, tik mėgaukis gyvenimu! Bet ponui Karoliui tokia kasdienybė nebuvo miela. Jį vis dažniau užklupdavo mintys apie kaimą ir žemės ūkį. Todėl šeima pardavė viską, ką turėjo, ir persikėlė į Telšių rajono Viešvėnų seniūnijos Gečų kaimą. Ten gyveno vyro tėvai. Netoli tėviškės pasistatė namą, tvartus, dirbtuves ir pradėjo ūkininkauti.
Pradžia, kaip prisimena K. Kazlauskas, nebuvo lengva. Viskas prasidėjo nuo dviejų karvių, kurias perleido tėvai. Tačiau, metams bėgant, galvijų skaičius ir turimos žemės kiekis vis didėjo. Pastaruoju metu p. Kazlausko ūkyje augo 25 melžiamos ir 10 karvių prieauglis. Ūkininkas iš vienos karvės per metus primelždavo vidutiniškai apie 5,8 tonos pieno.
Pieną parduodavo uždarajai akcinei bendrovei „Žemaitijos pienas“.
Ūkininkai taip pat augino paršavedes. Jų laikydavo apie 15–20. Užaugintus paršiukus parduodavo. Į turgų, pasak ūkininko Karolio, retai tekdavo važiuoti. Šeima turėjo savo klientų, kurie pirkdavo riestanosius tiesiai iš namų. Mat ponia Milda juos labai prižiūrėdavo, rūpindavosi. Paršiukai užaugdavo sveiki ir gražūs.
Ūkininkas turėjo apie 45 hektarus nuosavos ir tiek pat nuomojamos žemės.
Dalis laukų buvo paversti ganyklomis, kitur žaliavo pievos. Šieną šerdavo galvijams. Karves pamalonindavo ir nerūšinėmis morkomis, kurias pirkdavo iš gretimame kaime gyvenančio ūkininko, bei įvairiais papildais.
APDAIRUS POELGIS
Nors ūkio darbai ir nebuvo lengvi, ponas Kazlauskas pasitraukti iš ūkininkavimo ir parduoti ūkio dar neskubėjo. Tačiau vieną dieną visai netikėtai į p. Karolio duris pasibeldė ūkininkas iš Smilgių kaimo ir už nemažą pinigų sumą pasiūlė parduoti ūkį. K. Kazlauskas neskubėjo priimti sprendimo: iš pradžių pasidomėjo galimybėmis gauti ES paramą. Vienas iš reikalavimų buvo atitinkamas amžius: siekiantis gauti paramą ūkininkas negali būti vyresnis nei 75erių ir ne jaunesnis kaip 55erių metų.
Norint nutraukti ūkininkavimą pagal pieno kvotą, karvių skaičius ūkyje negali viršyti penkių – tai dar vienas iš reikalavimų, kurio neatitiko K. Kazlausko ūkis – čia galvijų ganėsi gerokai daugiau. Patrauklus atrodė projektas „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“.
„Nenorėjau elgtis neapdairiai. Iš pradžių pasidomėjau ES parama, tik tada pardaviau ūkį. Bijojau viską prarasti“, – paaiškino buvęs ūkininkas.
Taip K. Kazlauskas, išstudijavęs ES paramos galimybes ir pasirinkęs optimaliausią variantą, pasitraukė iš žemės ūkio. Naujajam ūkininkui paliko viską: tvartą su galvijais, žemę, žemės ūkiui reikalingą techniką, apie 30 ha dirbamos žemės, net malkas, kurios buvo suruoštos žiemai. „Sau pasilikau tik 15 ha žemės ir seną, aprūdijusį traktorių“, – pridūrė K. Kazlauskas. Pardavusi visą ūkį, šeima įsigijo nedidelį namelį, esantį vos už 300 metrų nuo buvusios gyvenamosios vietos.
DĖMESYS ŠEIMAI
Prašymus ES paramai gauti reikėjo užpildyti iki praėjusiųjų metų lapkričio pirmos dienos. Vyriškis taip ir padarė.
Šių metų sausio 31 dieną sulaukė ir patvirtinamojo laiško, jog atitinka visus reikalavimus ir Europos Sąjungos paramą gaus – kol sueis 75 metai, Karolis Kazlauskas kasmet gaus po 10196,73 lito. Nesunku paskaičiuoti, kad mėnesinė išmoka sieks 849,73 Lt.
Sau šeima nepasiliko nė vienos karvės, taip pat nežada auginti paršiukų. Savo poreikiams patenkinti pieną šiuo metu perka iš ūkininko, kuriam pardavė savo ūkį, o mėsa pasirūpina parduotuvėje.
Dabar Kazlauskų namuose gyvena šeši asmenys: ponas Karolis su žmona Milda, senyvo amžiaus mama ir trys globojami vaikai. Du iš jų dar visai maži: 4 ir 6 metų berniukai, kurie lanko vaikų darželį Telšiuose. Mergina jau pilnametė, šiuo metu ji – abiturientė. Baigusi mokslus, ketina stoti į karo akademiją. Dar keturi vaikai – du jų pačių ir dar du globotiniai – jau sukūrę savo šeimas ir gyvena atskirai. „Nors šeima ir nemaža, maisto pakaks visiems“, – tikino p. Karolis. Svarbiausia, kaip sako vyras, kad sotūs ir laimingi būtų vaikai. Jis pats negeria, nerūko, todėl papildomų išlaidų susidaro nedaug. Daugiausia pinigų, kaip ir daugelis kitų, šeima išleidžia maistui. Kazlauskų kieme išgręžtas artezinis giluminis vandens gręžinys, todėl susitaupo pinigai už komunalinius patarnavimus. Ši šeima, nors gyvena atokioje kaimo vietovėje, naudojasi visais patogumais.
Pardavus ūkį, kad visiems būtų mieliau gyventi, šeimos galva žada daug laiko skirti namų aplinkai tvarkyti. Kadangi du Kazlauskų šeimos globotiniai dar maži, p. Karolis džiaugiasi, kad daugiau laiko galės praleisti su vaikais.
Aušra LUKOŠIŪTĖ
