Penkiasdešimtmetį atšventęs Mažeikiuose gimęs, augęs ir mokyklą baigęs žmogus yra šios mokyklos abiturientas. Daugelis brandaus amžiaus sulaukusių pedagogų yra buvę šios mokyklos mokytojai. Jos istorija liudija ir mūsų šalies istorijos dalelę: nepriklausomos Lietuvos siekį išauginti savą, tautinę inteligentiją, karą, sovietmetį ir dabarties reformas. Iškiliausi krašto žmonės čia sugrįžta pamatyti savo bendraklasių bei pagerbti tų, kurių jau nebesutiksi.
Šitos mokyklos pastatas – savotiškas miesto simbolis. Nes dešimtys tūkstančių mažeikiškių, išeidami, pradėdami savo savarankišką, vilčių kupiną gyvenimą, palietė įspūdingų sunkiavėrių durų rankeną – ir kažką tikrai išsinešė. 
Šiandien mokykla švenčia vieną iš savo jubiliejų. Ilgas ir nelengvas buvo jos istorijos kelias, tad ir sukakčių daug.
Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos atkūrimo dešimtmetį šiandien pažymi moksleiviai, mokytojai ir mokyklos svečiai jubiliejinėje konferencijoje „Gimnazijos vaidmuo modernėjančioje visuomenėje“.
„Santarvė“ šia proga susitiko su gimnazijos mokytojais ir moksleiviais bei pasiūlė pamąstyti viena tema: apie gimnaziją kaip siekiamybę ir M. Račkausko gimnaziją šiandien, šių dienų visuomenės lūkesčių kontekste.
Loreta GINIOTIENĖ,
anglų kalbos mokytoja:
– Pirmiausia tai – žinios. Tačiau gimnazijos, kaip švietimo įstaigos, svarbą aš matau ir kitu aspektu. Žinios, įgūdžiai, galimybės matyti, pažinti, patirti, susikalbėti, bendrauti, mąstyti – ir tu pasaulio pilietis. Šiemet išleidau abiturientų laidą. Jau šeštoje klasėje mano vaikai užmezgė ryšius su mokinukais iš Velso. Prasidėjo tai kaip kalbinis projektas, bet išaugo į draugystę, bendravimą, galimybę susitikti, pabūti svečioje šalyje ir jiems parodyti Lietuvą. Čia tik klasės pavyzdys. Bet į tokius ir panašius projektus įtraukiama ir visa mokykla. Rezultatas? Pasaulis orientuotas į bendravimą, informacijos, kultūros mainus – ir mūsų mokyklos vaikai šiame procese gerai jaučiasi. Jaučiasi lygiaverčiai, atviri ir jokiu būdu ne provincialai. Mokyklos, o ypač gimnazijos, be tokių tikslų, tokio bendradarbiavimo neįsivaizduoju.
Eugenija ŽEMGULIENĖ,
biologijos mokytoja ekspertė:
– Mokytojas ieško, jis turi pastebėti mokiniuose būsimus medikus, biologus, literatus. Dirbu su vaikais ir stebiu, ką jis gali, ko jis nori, ko laukia iš manęs. Mūsų vaikai motyvuoti, tėvai motyvuoti, jie žino, kodėl pasirinko gimnaziją. Dėl žinių, dėl galimybių jas gauti, dėl galimybių gilintis ir pasitikrinti save, dalyvaujant olimpiadose.
Tai įpareigoja mane, mokytoją, nuolat mokytis ir galvoti: kaip aš turiu išmokyti bei sudominti vaikus, kokias priemones panaudoti. Išleidau penkias knygeles – mokymo priemones, kuriame kompiuterines programas. Ir šis darbas vyksta drauge su vaikais. Dalyvaujame ekologiniuose projektuose, vedame integruotas pamokas, šiemet biologijos pamokose naudojame interaktyvią lentą. Mano mokiniai dalyvauja nuotolinio mokymosi projekte BioNUP. Tokia galimybė suteikta tik šalies olimpiadų prizininkams, be to, reikalauja puikių anglų kalbos žinių. Ir tai tik maža nuveiktų darbų ar planų dalelė.
Justina GULBINIENĖ,
chemijos mokytoja:
– Neseniai mano mokinys atėjo su storiausiu akademiniu organinės chemijos vadovėliu – pasikonsultuoti. Jis mokosi savarankiškai, jam to reikia. Neįmanoma skinti laurų šalies chemikų ar kitose olimpiadose, jei mokiniui pakanka pradžiamokslio. Kitas klausimas – kaip jį sudominsi, kaip atrasi, kaip patrauksi savojo dalyko, mokslo pusėn. Aš gėriuosi ir stebiuosi mūsų vaikais, jų pasiryžimu, jų noru, jų atkaklumu. Šalia tokių vaikų mokytojas negali netobulėti ar pasikliauti tik vadovėliu. Labai svarbu ir bendradarbiavimas tarp kolegų. Integruotos pamokos, t. y. tokios pamokos, kai tas pats reiškinys ar objektas nagrinėjamas kelių mokslų aspektais, vaikams yra įdomios ir akivaizdžiai parodo, kad jokio mokymosi negali įsprausti į siaurus rėmus.
Kita vertus, dirbti taip, kaip mes dirbame, yra įdomiau tiek mokiniams, tiek mokytojams.
Laima SKABICKIENĖ,
lietuvių kalbos mokytoja ekspertė:
– Gimnazijos idėją suvesčiau į du komponentus: tradicija plius modernumas. Aš visada vaikams primenu Justino Marcinkevičiaus žodžius, kad tik atsirėmę į praeitį, ten, kur ji gera, jie pajus šių laikų pulsą.
O mūsų gimnazija turi tradiciją. Tradiciškumas – tai dvasinės vertybės, ir šios gimnazijos jos buvo suformuotos. Pilietiškumas, kaip ryšys su gimtąja žeme, dorovingumas. Ryšys su tėviške – ne deklaracija. Vaikams tai rodau per paprastus pavyzdžius. Maironio skaitymai ant piliakalnio. Arba užduotis: nueik į turgų ir klausyk, kaip žmonės kalba.
Manyčiau, kad labai svarbu sieti žinias su realybe. Mūsų vaikai žinių daug turi, tačiau nežino, kur jas dėti. Pamokos neįsprausi į vadovėlio puslapį. Tarp skirtingų dėstomų dalykų nenubrėši aiškios takoskyros, ribų: čia baigiasi istorija, prasideda literatūra, arba muzika. Tad ar mokytojas gali domėtis tik savo dalyku, savo pamoka?
Čia mes sėjam sėklas, o rezultatų nereikia laukti iškart. Lauki, kad jie sugrįžtų – o jie tikrai sugrįžta – tada ir gali kalbėti. Jie mąsto, jie jau lygina ne tik žmones, bet ir kultūras. Dabartiniai vaikai yra pasaulio žmonės. Ir jie yra lietuviai.
Karolis KAUNECKAS,
4 c klasės gimnazistas:
– Mus vienija bendra dvasia – bendras interesas mokslui. Moksleiviai patys siekia savo tikslų, tad vyresniesiems – mokytojams, vadovams, tėvams – nereikia mūsų versti. Pats žinai, ką turi daryti, kad savo siekius įgyvendintum, ir ši aplinka padeda, ši dvasia padeda. Koks mano tikslas, motyvas? Galvoju apie studijas, apie darbą, galvoju šiek tiek iš menininko pozicijų – visi mes norime padaryti kažką, kas priartintų mus prie tobulumo. Gal tuo mes, gimnazistai, ir skiriamės iš kitų – mes žinom, ko norim, žinom, kad galim pasiekti, ir siekiam.
Virginija BATAVIČIŪTĖ,
4 a klasės gimnazistė:
– Aš į gimnaziją atėjau palyginus neseniai ir galiu kalbėti apie skirtumus tarp paties mokymosi ir tikslų. Mūsų tikslai keitėsi, kai augom. Iš pradžių mokėmės dėl tėvų, dėl pažymio, vėliau – dėl to, kad nesinorėjo būti tarp silpnesniųjų – mokėmės dėl įvaizdžio ir dar kažko. Aš manau, kad dabar mes iš tiesų mokomės dėl savęs, dėl tolesnio savo gyvenimo.
Elena GINIOTYTĖ,
4 b klasės gimnazistė:
– Aš mokausi dėl to, kad būčiau laisva. Kad įgyčiau laisvę gyventi taip, kaip noriu, nes kaip nenorėčiau gyventi, aš jau žinau. Kalbu ne apie kokius nors didelius pinigus, komfortą, tik apie laisvę rinktis. Mokydamasi čia aš žinau, kad viską reikia dabar daryti, o ne kada nors, rytoj ar po metų. Žinau, kad reikia reikalauti iš savęs, daug dirbti individualiai. Ar esame individualistai moksliukai? Gal šiek tiek. Bet pas mus daug ir komandinio darbo, projektų, popamokinės veiklos, bendradarbiavimo.
Mirdza ŽIAURIENĖ,
gimnazijos direktorė:
– Gimnazija – tai kokybė. Nevalia mokyti ar savo pavyzdžiu parodyti vaikui, kad darbą galima padaryti bet kaip. Geriau mažiau, geriau rečiau – bet maksimumą. Jei suklydai, privalai atsisukti atgal ir iš savo klaidų pasimokyti. Tai aš primenu ir mokiniams, ir kolegoms.
Turime išlaisvinti tai, kas vaikuose galbūt užgniaužta, surasti tai, kas paslėpta. Pažiūrėkite šiandien į mūsų vaikus scenoje – jie laisvi, jie ir čia gerai jaučiasi. Taip jie jaučiasi visur, jie nebijo. Ir mūsų šventė – ne vienintelis pavyzdys.
Kaip to pasiekiama? Reikia mokyti taip, kad vaikas suvoktų, jog mokslas – ne vadovėlis, kuris telpa kišenėje ir ten nešiojamas. Mokslas yra visur, žinios yra visur. Sakau savo mokiniams: žinios paimamos iš realaus gyvenimo ir jam panaudojamos. Tai jūsų laisvė ir jūsų savarankiškumas.
P. S. Daugiau informacijos – konferencijoje, kuri vyks šiandien Savivaldybės kultūros centre. Pradžia – 11 val.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.
„Mus vienija interesas mokytis“, –
sakė Merkelio Račkausko gimnazijos moksleiviai.
