Susitiko du žmonės pabendrauti, drauge praleisti vakarą. Pasikalbėjo porą valandų. Ir nuo to laiko daugiau nebesikalba.
Šeima aptarinėja būsimą vakarėlį, tikslina kviestinių sąrašą. „O šito žmogaus tai nereikia, nes visą vakarą būsime tik žiūrovai ir klausytojai!“ – kategoriškai pareiškia sutuoktinis ir išbraukia įrašytą vardą.
Moteriškė guodžiasi: „Nesuprantu, ką blogo padariau. Aš tik pajuokavau, o jie įsižeidė ir šitiek laiko ant manęs pyksta!“
Pažįstame žmonių, apie kuriuos sakoma: „Žodžio kišenėje neieško“. O jei jų ten ir ieškotų, tai turėtų būti kuprinės, ne kišenės. Gerai, jei tie žodžiai skirti aplinkiniams palinksminti, nusakyti problemos sprendimo būdus, nuraminti aistras arba suteikti visiems reikalingos informacijos. O jeigu ne? Jei žodžiai „ne iš kišenių“ – tik saviraiškos priemonė, puolamasis ginklas ar tiesiog tekstų ir emocijų lavina?
Kai šneka radijo ir TV galvos, jas priimame lyg gyvą „foną“, norime klausomės, nenorime – negirdime. O gyvo žmogaus garso nepritildysi, į antrą planą nenustumsi ir panorėjęs neišjungsi. Esi tiesiog priverstas jo klausytis, reaguoti ir kartkartėmis „mėtyti“ palaikomuosius žodelius, tokius kaip „Ak!“, „Negali būti!“, „Kaip įdomu!“
Esate patekę į panašaus pašnekovo glėbį, tiesa?
Taigi, kaip juokavo vienas garsus kritiško mąstymo propaguotojas, „Žmonės iš prigimties yra inteligentiški, jiems trūksta tiktai nemokėjimo kalbėti“.
Mūsų liežuvis – mūsų priešas. Taip teigia liaudies išmintis. „Nė vienas ištartas žodis nėra atnešęs tiek naudos, kiek neišsakytieji.“ Taip manė Plutarchas. Jam, beje, priklauso ir kita sentencija: „Duodama mums dvi ausis ir tik vieną burną, gamta įtikinamai sako, kad reikia daugiau klausytis, negu kalbėti“.
Kažkada maniau priešingai nei siūlo antikos išminčius. Buvau beveik tikra, kad tai, kas įdomu man, turi būti įdomu ir kitiems. O įdomūs atrodė daugelis dalykų, nes daug ką patyriau, išgirdau, sužinojau pirmąjį kartą. Tada ir gavau įsimintiną pamoką – patekusi į gerokai vyresnių už save žmonių kolektyvą, kurie savuosius „atradimuspraradimus“ jau buvo išgyvenę ir didelio susidomėjimo nerodė. Akivaizdu, kad jiems buvo įdomiau kaimynų Marytės, o ne graikų Medėjos išgyvenimai ir veiksmai. O, kaip aš tada juos tyliai keikiau. Maniau, kad tai susitaikymas su buitimi, rutina, proto stabarėjimas ir dar dievai žino kas.
Paskui mano suvokimas persivertė per galvą. Ėmė atrodyti, kad tas, kuris demonstruoja savo mokytumą, yra išsišokėlis ir elgiasi įžūliai.
Turėjo praeiti nemažai metų, kad suprasčiau, jog viskam yra sava vieta ir savas laikas. Kad bendravimas ir švietimas arba „švietimasis“ – ne vienas ir tas pats dalykas, kad yra didelis skirtumas tarp pasišnekučiavimo ir paskaitos.
O dėl liežuvio „turinio“ ir dėl situacijos, kai paprastas kalbos padargas pavirsta geluonimi, galiu pasakyti tik tiek: nors pirmas į galvą šovęs atsakymas dažniausiai būna teisingas, jį geriau įsidėti į kišenę. Suskaičiuoti iki trijų ar dešimties. Jei po „atvėsimui“ būtino laiko dar knieti kažką įžeisti, pažeminti, pašiepti, tiek jau to – bandykime. Tik vertėtų prisiminti kitą patarlę apie žodį, kuris žvirbliu išlekia, o jaučiu sugrįžta. Ar būsime pajėgūs susidoroti su jaučiu, kuris, be nemalonių būdo savybių, dar yra ir neprognozuojamas?
O šiaip asmeninės naudos daugiau duoda klausymas nei kalbėjimas. Ir paskutinė sentencija (dabar jau iš indiškos išminties rinkinio): „Kuo santūresnis tampi, tuo daugiau girdi“.
AUDRONĖ
