Rugpjūtis – atsisveikinimų mėnuo. Gal net ne garsiai ir galutinai ištarto „sudie“, o išsiskyrimo nuojautos laikas. Lyg žvėrelis susirenki visa, ko prireiks tamsiam rudeniui, gūdžiai žiemai ir alkanam pavasariui, ir išeini. Tas išėjimas dažnam – laiko, ne erdvės prasme. Gamtos periodų ritmas, kai viena baigiasi, o kita prasideda. Bet brandos, o paskui – vytymo, nykimo kvapas jau sklando ore.
Ištuštėję laukai, žemi debesys, įkyrūs lietūs. Sodo derlius, stiklainiukai su močiutės uogienėm, kuprinės… Rugpjūtis – vasaros pabaiga. Prasidedantis atsisveikinimas su vasara ir viskuo, ką jis simbolizuoja – gyvybę, džiaugsmą, laisvę, jaunystę.
Liūdnas mėnuo – rugpjūtis. Ne veltui kažkada garsusis prancūzas Polis Eliuaras parašė: „Mylėti lengviau nei meilės ilgėtis.“ Liūdėti lengviau nei jausti ateinantį liūdesį, – perfrazuočiau poeto eilutes. Ta nuojauta labiausiai kankina, ji verčia skaičiuoti laiką, pastebėti lėto gamtos nykimo detales, užuosti irimo kvapą. Gal todėl rudenio gėlės nebekvepia, tik vienodai dvelkia – vos vos, ir tik prikišus nosį. Užtat sodai alsuote alsuoja tirštu aromatu – nokstantys obuoliai, stagarais virstanti derlinga žaluma, pamažu žemės link besileidžianti lapija. Lietaus ir pūvančios, niekam nebereikalingos gausos kvapas…
Mes taip pat gyvename pagal šį ciklą. Susirenkame ne tik tas atsargas, kurias pasiūlo žemė. Susirenkame viską ir pradedame naują atskaitą. Gal todėl mokslo metai ateina rudenį? Kai išeiname, išvažiuojame iš namų, tarsi uždėtume skirtuką „nuoiki“, atsirenkame knygas, sąsiuvinius, daiktus. Tai ne tik sezoniškumo išraiška, ne tik šiltesni drabužiai ir batai, tai ir mūsų pačių brėžiama riba, pažyminti baigtį ir naują pradžią.
Tuoj susitvarkysime laukus ir namus, peržiūrėsime rašomųjų stalų „turinį“, kažką pasiliksime, kažką atmesime, kaip visiškai išmoktą ir nebereikalingą dalyką.
O būsimųjų studentų būriai, traukiantys iš mūsų miesto į visus didesnius šalies miestus? O jaunystės klegesio perpildytos stotys? Jis kitoks nei vasarą, labiau suderintas, sugrupuotas, lyg kažkas nematomas vadovautų chorui. Banalu būtų palyginti juos su migruojančiais paukščiais, bet, ko gera, tiksliausia. Baikštūs ir neramūs pirmamečiai studentai, solidūs ir savimi pasitikintys didmiesčių senbuviai. Ar teko kada rugsėjo pradžią sutikti sostinėje, kitame mieste, kur gausu aukštųjų mokyklų ir kolegijų? Labai įdomus jausmas apima, kai pamatai lyg iš niekur į gatves pasipylusią jaunų žmonių galybę. Ji keistai atskiedžia įprastą gatvės minią, paryškina miesto pilkumą klegesiu, margaspalviais drabužiais, atviromis akimis ir šypsenomis. Kurprinės, knygos, kartais – gėlės. Vis rečiau – gėlės… Nebeprivalu. Tegul auga dar, tegul vysta. Ar jaunam, vos prasidedančiam gyvenimui turėtų būti svarbi simbolika, išreikšta dovanomis ir paradiniais gestais? Vargu. Šiandien ir rytoj jie po perdėtu pasitikėjimu savimi ir ryžtingumu slėps savo pažeidžiamą ryžtą – pasiekti, iškovoti, ištverti!
Namų ilgesys vis rečiau kvepia mamos uogiene. Kas dabar jas veš į tokias tolumas? Bet kai eini pro vidurdienį skelbiančią Katedros varpinę, supranti, kad laikas tas pats čia ir Mažeikiuose, tik nevienodas jo tankis. Svetimame mieste į sekundes, minutes, valandas, o kartais ir mėnesius, metus įsipina ilgesys, susimaišantis su rudens liūdnumu. Primenantis, kad pasakei „Iki pasimatymo“ ir vis dėlto ištarei „Sudie“. Nes jau niekada nebegrįši namo vaikas. Kitas žmogus. Kitoks. Tarsi pasidalijęs į dvi dalis: mylinčiąją ir besiilginčią visiškos laisvės. Ilgai dar jos grumsis, skaudins mylimus ir mylinčius žmones, kol pagaliau viskas nusistovės, užsimirš. Bus kitaip.
Todėl ir sakau, kad rugpjūtis – artėjančių tikrų išsiskyrimų metas. Žinai – kažkas negrįžtamai keisis, ir tas žinojimas žadina nerimą…
AUDRONĖ
Neramus laikas
