Į redakciją močiutė atėjo visa drebėdama. Sunkiai atsisėdo ant pasiūlytos kėdės, pasiguodė, kad prastai mato ir yra nesveika. Labai ligota. Bet dar labiau ji buvo pikta. Pikta ant savo dukters, dėl kurios abejingumo viena pati priversta lankytis pas gydytojus, o paprašius parvežti namo, kažkur į tolimą mikrorajono kampą, tik numetė ragelį. Ir apskritai ji mamos nežiūrinti, anūkams neleidžianti bendrauti, draudžianti papasakoti apie jų šeimos gyvenimą, o ypač – apie naujus pirkinius.
Kai paklausėme, kuo galėtume jai padėti, močiutė atsakė: „Parašyti“. Parašyti apie jos blogą vaiką, apie nelengvą gyvenimą, apie visas dviejų moterų – vienos senos, kitos suaugusios – santykių peripetijas. Kodėl ji pasirinkusi tokį neįprastą būdą susitarti su dukterimi? „Gal išsigąs, gal susigės ir apsigalvos“. Močiutė bandė supykti ir ant mūsų, kai suabejojome jos ketinimų teisingumu. Stojosi nuo kėdės ir žengė prie durų, mestelėdama, kad ji ne tam atėjusi, kad ją tardytų… Pasisekė nuraminti. Ir ji dar ilgai dėstė savo nuoskaudas, o į pasiūlymą kreiptis į teismą, kad priteistų iš dukros išlaikymą ir ligonė galėtų samdytis kitą globėją, močiutė atsakė: „Ką jūs, tai juk pinigai ir vargas…“ Nieko jai nereikią, tik dukters meilės ir šiek tiek rūpesčio. Dar – galimybės pasimatyti su anūkais. O dabar viskas atbulai: nei dėmesio, nei pagalbos, tik įkyriai pypsintis telefono ragelis. Kažkas šioje istorijoje, o gal pačios moters laikysenoje ir žodžiuose neleido net mintyse visiškai ir galutinai pasmerkti jos nelemtą vaiką. Gal tas piktumas, kuris prasiverždavo, bandant pateisinti dukters poelgius: gal nesuprantanti, gal negalinti šią minutę skubiai padėti, gal tarp mamos ir vaiko perbėgo juoda katė ne vakar ir ne prieš keletą metų, kai viskas iš pažiūros dar buvo gerai. Redakcijos vairuotojas išvežė močiutę į namus. Ji, matyt, susitaikė, kad geriau tokia maža pergalė, negu jokios. Ir atsisveikindama lyg priekaištą pasakė, kad, matyt, teksią kreiptis į kokią nors televizijos laidą, kad ši padėtų. Ar kas išvis gali padėti, kai patys artimiausi, kelis dešimtmečius šalia gyvenę žmonės neberanda bendros kalbos? Kai ta kalba – tik abipusiai priekaištai, nuoskaudų skaičiavimas ir barniai? Kas žino, kada peržengta riba, pakeitusi gyvenimą, jausmus, ir dvi moterys, kurioms pati prigimtis liepė mylėti bei godoti vienai kitą, nebemyli, veikiau nekenčia. O gal tai tik jų bendravimo stilius? Mes visada išliekame savo tėvų vaikais. Net nesuaugusiais vaikais, kurie linkę prisiminti, kurį iš brolių ar seserų labiau lepinę ir mylėję, kuriam teko lengvesni darbai ir skanesnis kąsnis. Jei panorėtume, savo prisiminimų atsargose surastume nuoskaudų, kurias galima auginti ir puoselėti lyg gėles ant palangės. Tik ar šito reikia? Ar tada, prieš daugelį metų, kas nors suteikė reikšmės nepelnytai bausmei ar kitam šeimos nariui nupirktai brangesnei dovanai? Ar visada elgiamės vienodai ir nuosekliai su savais vaikais, bardami juos ir apdovanodami? Ar jų vaikiškos širdys jau dabar randėja, tik mes nematome, o kada nors jie tuos randus atkiš mums lyg parodai ir pasakys: tu mane per mažai mylėjai?.. Kas žino. Bet kol kas žinau tik viena: kas vyresnis, tas turi daugiau proto ir patirties. Tas myli protingai, tas saugo save ir kitus nuo bjauraus nuoskaudų viruso, neleisdamas jam įsigalėti ir užnuodyti mūsų gyvenimo, mūsų bendravimo, mūsų jausmų. Didelė atsakomybė išlaikyti gyvus jau nutolusių erdvėje žmonių santykius, mes gyvename atskirai, mes turime savo šeimas, mes – kaip tas varnas, nešantis varniukus per jūrą ir vis klausinėjantis, ar jį, seną, vaikas taip pat nešios, jau žinome – nereikia nieko žadėti. Tik pasistengti, kad tas vis labiau, vis toliau išsivyniojantis siūlas nenutrūktų. Kiek daug dainų sudėta apie suaugusių vaikų laukiančias žilagalves mamas. Kartais – veltui laukiančias. Tik nė vienos – apie netekusią vilties ir praradusią meilę savo vaikams. Bet ne todėl, kad taip nebūna. Todėl, kad dainas dažniausiai rašo meilės skolų naštos kamuojami sūnūs ir dukterys. O mamos tyli arba verkia klausydamos. Neprasiskolinkime labai daug, nes nebepajėgsime grąžinti.
Nuoskaudos
