Metai turi dvi itin ryškias ribas – Kalėdas ir Rugsėjo 1-ąją. Išvakarėse daug ruošimosi ir jaudulio, svajonių ir prognozių, pasiryžimo gyventi kitaip: geriau, tvarkingiau, tikslingiau, prasmingiau. Daug noro siekti, įgyvendinti, įrodyti. Kažkas panašaus į barjerą, kurį privalome įveikti.
Tad netiesa, kad iš mokyklos išeinama kartą ir visiems laikams. Į ją nuolat tenka sugrįžti. Toks priminimas linksmiems (arba liūdintiems) vakarykščiams abiturientams: mokykla nesibaigia išleistuvių valsu ar vidurvasario saulėtekiu. Tai tik jums atrodo, kad vienos durys atsivėrė, o kitos užsidarė. Mokykla jūsų tebelaukia. Ir jūs ateisite, vaikeliais ar net vaikaičiais vedini. O gal sugrįšite ilgiems metams. Tada rugsėjis įgis kitokią prasmę. Taps gyvenimo būdu ar net pačiu gyvenimu. Laimingi vaikai, kurie savo kelyje sutiko tokį „sugrįžėlį“. Ne šiaip švietimo darbininką, mokslo ūkininką, o poetą, svajotoją, fanatiką. Žmogų, kuris kiekvieną rugsėjį tarsi prisikelia iš naujo, kuris ne kartoja tai, ką jau seniai išmoko, o kiekvienąsyk kuria iš naujo. Jų rugsėjis išaušta kupinas spalvų, garsų ir atradimų. Abipusės meilės. Tikiu, kad ir laimės, kurią sunku aptemdyti, atimti ar sudrumsti. Paprastas rugsėjis šalia tokių tampa RUGSĖJU. Pirmoji eilinių mokslo metų diena virsta švente, paprastas žodis – reikšmingu, susidomėjimas – potraukiu, o gal net tikslu. Norėjome išsiaiškinti, ar daug pas mus tokių mokytojų, kuriuos vaikai myli už meilę. Už nuoširdumą ir norą padėti. Už žinias ir už mažus pirmuosius atradimus. Džiugu, kad ant redakcijos stalo šiandien guli ilgas pavardžių ir mokyklų sąrašas, kuris, beje, kasdien ilgėja. Jau greitai galėsime jį paskelbti – pasveikinti žmones, kuriems rugsėjis jau seniai tapo ne tik nauju darbo mėnesiu, bet ir kažkuo daugiau. Visada galvojau, kad mokytojams nepritrūksta gerų žodžių. Turiu galvoje žodžius, kuriuos jie girdi, o ne patys taria. Pasirodo, klydau. Kaip ir visi mes, jie juos renka lyg vaistažoles, kad paskui – liūdesio ar nusivylimo, abejonių valandą – galėtų pagydyti tikėjimą prarandančią širdį. Jei norime pasakyti gerą žodį – sakykime. Negalvokime, kad viskas yra savaime suprantama, akivaizdu. Kad užtenka tradicinės rožės ir šypsenos – kaip atsako į šypseną. Daugiau reikia, daugiau – žodžio, kuris būtų ne išmoktas, o išgyventas, nuoširdus. Pasakytas. Kas iš to, kad paskui, po metų ar dešimtmečių susirinkę į būrį prisimename gerus mokytojus? Jie mūsų negirdi, o būna, kad negali išgirsti, net jei šauktume visu balsu… Pasakykime tai, ką norime girdėti patys. Atidarykime duris, kurios kol kas dar tik vos vos pravertos ar tik neužrakintos. Būkime tokie -truputį susigėdę savo sentimentų, abejojantys, ar teisingai supras, bet išdrįsę. Gerumas, rūpestis ir meilė nėra neišsenkanti versmė. O ir versmės turi kažkuo maitintis. Neteisūs tie, kurie mano, kad žmogui užtenka oficialaus įvertinimo ir pripažinimo. Labiau už garbės raštus, vardus ir apdovanojimus kartais jaudina ir šildo nuoširdumas. Ir ypač vaiko, kuris pamato daugiau, nei pats esi susivokęs. Tai man papasakojo (o gal ir ištylėjo) mokytojai. Ir aš jais tikiu, nes rugsėjis nėra šiaip sau mėnuo. Ir jį kelrodžiu pasirinkusieji labai rizikuoja. Tai graži ir nedėkinga profesija. Migdanti nuolatiniu pasikartojimu, graudinanti nuolatiniu laikinumu. Kartais, tiesa, ypač džiuginanti. Tad nors praeidami pro jų rugsėjį būkime atidesni, jautresni. Pastabesni. Už kažkada buvusį ir šitą RUGSĖJĮ… AUDRONĖ
Pirmoji diena
