Audronė MALŪKIENĖ
Vis aiškiau girdime iš tėvynės išskristi pasiruošusius paukščius ir į politinę padangę atskristi nusteikusius politikus.
Ne tiek jau daug laiko liko iki Seimo rinkimų, tad akylesnis mažeikiškis, kuriam nesvetimi vietos ir šalies politikos niuansai, jau gali pastebėti tą keistą sujudimą, buriavimasi, dislokavimasi ir persiskirstymą, būdingą kiekvienai rimtai politinei akcijai.
Tiesa, į šį politinį virsmą buvo įsikišusi olimpiada ir mūsų politikai prarado šiek tiek brangaus laiko bei galimybių. Bet manykime, kad savo laiką ir mūsų dėmesį jie atsiims su kaupu.
Į ką panašus tas bruzdesys, kai dar nepaskelbtas rinkimų maratonas?
Į Donelaičio „Metų“ pavasarį – kai visa, kas gyva, bunda po ilgo žiemos miego ir ima lįsti iš visų urvų, urvelių, tankumynų ir kitų patogių vietų. Bunda ir juda – vis greičiau ir greičiau, nes laikas bėga, o darbų begalės. Politikai – ne Slunkius, kuris mano, kad dar čėso yr, priešingai – jo vis mažiau ir mažiau, o darbų, sumanymų, idėjų vis daugiau ir daugiau… Kad tik suspėtų.
O gal tas procesas labiau panašus į cirką? Kai akrobatai, dresuotojai, žonglieriai ir klounai stengiasi patraukti dėmesį ir sulaukti aplodismentų, rodo vis įdomesnius numerius, o rinkėjai sėdi ir laukia – kol kas dar nuobodžiaujančiais veidais ir kažką vis kramtančiomis burnomis, atseit, ir ką jūs čia mums parodysite, kuo nustebinsite, užbursite.
Jau seniai žinome teiginį, kad labiausiai žmones suburia bendras tikslas arba bendras priešas.
Lengviau surasti bendrą priešą. Čia daug išmonės nereikia.
Gal todėl jau pasigirsta politiniai šūviai ir sprogimai – perkeltine prasme, suprantama. Tas, kaip paaiškėja, blogas, anas – melagis, o va šitas – angelas, betmenas, heraklis, superherojus.
Tokią taktiką pasirinkusiems politikams rinkėjai panašūs į gerai dresuotus šunis: pasakė „Fas!“ ir mes puolame nurodytas klešnes ar kinkas. Dar geriau būna – jei palakstę ir paloję, puolame laižyti šeimininko rankas ir dairytis atlygio.
Bendras tikslas – sunkiau nustatomas ir surandamas. Ir kas dabar žino, koks tas mūsų tikslas. Galutinis – aiškus: geresnė Lietuva. O jei tarpinis? O jei keli tarpiniai? Tai, kad nusipelnėme gyventi geriau, jau prieš daugelį metų sužinojome, tik vis niekas mums nepasako, kada.
Tad nesiblaškykime – pirmiau atsisveikinkime su paukšteliais, o jau paskui atsigręšime į kitus čiulbuonėlius.
Tokie gamtos ir politinio gyvenimo dėsniai, nieko nepadarysi.
