Audronė Malūkienė
Dvi datos – viena po kitos. Gedulo ir Vilties diena. Okupacijos ir genocido diena.
Birželio 14-osios naktį sostinės Aukų gatvės skvere skambės tremtinių vardai, pavardės bei likimai.
Tokią akciją rengia projekto „Misija Sibiras“ organizatoriai – jie kviečia ištarti vardą, išgirsti likimą ir taip išsaugoti istoriją. Tegul ir dalies tų, kurių Lietuva neteko per masinius trėmimus.
Lankydamasi Jad-Vašeme – memoriale holokausto aukoms atminti, į kurį jau daugiau nei šešis dešimtmečius važiuoja žmonės iš viso pasaulio – girdėjau TAIP skambant vardus. Milijonai jų buvo paslėpti juoduose aplankuose, o tuščios nišos liudijo: nežinomos, vis dar žmonių neatpažintos aukos laukia, kada jas prisimins. Stovėjome Vardų salėje, žiūrėjome į jos kupolą, į nuotraukas, portretus, kuriuose – besišypsantys ar rimti veidai… Žmonės, nė nenujaučiantys, kas laukia jų pačių ir pasaulio, kuriame jie vis dar laimingai gyvena.
Bet tai žinome mes. Jau žinome. Ir nežinome, kodėl.
VARDAI skambėjo Vaikų memoriale. Balsas, ištariantis tik vaiko vardą ir metus – tiek, kiek jam buvo leista gyventi šioje žemėje. Ir tūkstančiai žvakių liepsnelių, atsispindinčių lyg begaliniame danguje – kaip žvaigždės, vienos arčiau, kitos – toli.
Lėtai ėjome toje žvaigždėtoje tamsoje, ramiai skambėjo balsas. Taip monotoniškai: žingsnis – vardas – metai – žingsnis – vardas…
Izraelio memorialas pavadintas: vardas ir atmintis. Jo įkūrėjai pasauliui nuolat primena – holokaustas nebuvo šešių milijonų aukų žmogžudystė, tai buvo šešių milijonų asmenybių žmogžudystė.
Antradienio naktį Lietuva taip pat primins: prieš 75-erius metus prasidėjusio ir beveik du dešimtmečius vykusio tautos naikinimo aukos – tai ne tik istorija, tai žmonės, asmenybės, likimai, galėję daug ką pakeisti. Mūsų istorijoje.
Kol ŽMOGŲ prisimeni, tol jis gyvas, – sakė mums senas profesorius, sutiktas Jad-Vašeme. – Kol prisimeni, tol gyveni pats.
