Audronė MALŪKIENĖ
Jei būčiau darbdavys, artimiausioms savaitėms ieškočiau laikinų darbuotojų, visiškai nesidominčių sportu. Keistos jos bus – tos olimpinės savaitės, kai dauguma lietuvių į darbą eis užsimiegoję, praradę bent dalį įprasto darbingumo, ir taip kankinsis – iki vakaro bei dar vienos olimpinės nakties…
Kad daugelis domisi ir domėsis sportiniais Rio de Žaneiro įvykiais, nepaisys laiko juostų skirtumų, parodė ir mūsų šeštadienio apklausa. Gal tik, sakau, ne visi išdrįso pasisakyti, jog toliau gyvens įprastu ritmu? Juk pas mus taip neįprasta, tiesiog amoralu išsiskirti iš bendro srauto ir gyventi kitaip nei daugelis yra nusprendę. Tuomet gal „žmogiškasis faktorius“ nekaišios kojų nei mūsų uždarbiui, nei BVP, nei verslo plėtrai.
Paguodžia tik viena – ir darbdavys, ir darbuotojas gali būti vienodai nedarbingi. Jei abu – olimpiniai fanai. Tuomet sąžiningai vienas kitą supras ir olimpinių pergalių vietiniame – kasdienių darbų – fronte nereikalaus.
Pirmadienio rytą vienas iš mūsų laikraščio prenumeratorių pateikė retorinį klausimą: „Kažin, ar visi yra apimti Rio de Žaneiro karštligės?“ Pasvarstėme, koks privalumas yra sportininkų pergales ar pralaimėjimus pamatyti tiesioginiame eteryje. Jei kas duotų prizą pirmajam pamačiusiam – gal ir būtų rimtas akstinas nemiegoti pirmąją pusę nakties arba keltis paryčiais. Juk galima visa tai sužinoti ir išsimiegojus…
„Nesąmonė!“ – tokioms nesąmonėms oponavo rimtas olimpinis fanas. Jo nuomone, galima pasiimti atostogas ir jas praleisti prie televizoriaus. Ir tai blogiausiu atveju, jei nėra pinigų nuvykti tiesiog į Rio.
Vykti ten irgi kažkaip amoralu – net mūsų Premjeras suskaičiavo, kad šalies biudžete po tiesioginio sportininkų palaikymo aukščiausiu lygmeniu gali likti žiojėti didelė skylė. Ir pasiliko čia pat, už trijų šimtų kilometrų nuo Mažeikių. Tai paguodžia. Mes negalime nuvažiuoti, tad tegul ir kiti, kurie gali, pasilieka.
Kita vertus, koks reikalas brautis į tas olimpietiškas džiungles, jei ant nuosavos sofos – geriau? Tai kas, kad už lango – ne akinama pietų pusrutulio saulė, o lietuviški naktiniai lietūs arba kuklus priešaušris. Užtat pigiau, patogiau ir saugiau. Jokių mangrovų savašynų, jaguarų, kaimanų, anakondų ir kitokių pavojingų gyvių. Plius gąsdina per ilgus amžius susikryžminęs vietos indėnų ir portugalų kolonizatorių temperamentas, plius tradicinis pietietiškasis „Manjana“, reiškiantis, kad skubėti nėra kur ir ko – gyvenimas ir taip pilnas netikėtumų…
Olimpinės žaidynės taip pat pasižymi netikėtumais. Kad ir kokie aistringi fanai ar beaistriai šaltalankiai būtume, ir sau, ir tiems, kurie dabar Rio, linkime: tegul tie netikėtumai būna mums palankūs.
Pastaraisiais dešimtmečiais būtent mūsų sportininkai tapo didžiaisiais tautos vienytojais. Kai laimi.
Vienykite mus ir toliau. Bemiegėmis naktimis ar užsimiegojusiomis dienomis – koks skirtumas? Kad tik sektųsi.
