Audronė MALŪKIENĖ
Kad ir ką sakytų valdžia apie gerėjantį gyvenimą, įvedus eurą, statistika liudija ką kita.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, praėjusiais metais skurdo rizikos lygis Lietuvoje siekė 22,2 proc. Palyginti su 2014 m., jis padidėjo daugiau nei 3 procentais (3,1).
Taigi pernai žemiau skurdo rizikos ribos gyveno 640 tūkst. šalies gyventojų. Dabar madinga lyginti įsivaizduojamus kiekius, tad įsivaizduokime: skurdžių mūsų šalyje daugiau nei gyvena Vilniaus mieste ir rajone kartu paėmus.
Tiesa, realybė kitokia – sostinė ir kiti didieji šalies miestai vargsta mažiausiai – ten tik kas septintas gauna pajamas, mažesnes už skurdo ribą. Kituose miestuose – kas ketvirtas gyventojas, o kaime – beveik kas trečias. Ir skurdo rizikos lygis, kaip liudija statistika, per metus ten padidėjo net 5 procentais.
Priminsiu: skurdo rizikos riba 2015 metais buvo 259 eurai per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 574 eurai – šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus.
Skurdo rizikoje dažniausiai atsidūrė vaikai iki 18 metų amžiaus – beveik kas trečias. Jų skurdo rizikos lygis per metus padidėjo 5,4 procentinio punkto. 65 metų ir vyresnių asmenų skurdo rizikos lygis pernai sudarė 25 proc. (per metus padidėjo 4,9 procentinio punkto). Vadinasi, kas ketvirtas tokio amžiaus šalies gyventojas atsidūrė žemiau skurdo rizikos ribos.
Nieko nuostabaus. Vidutinė senatvės pensija užpernai buvo 240,3 euro ir sudarė 92,8 proc. skurdo rizikos ribos. Tai reiškia, kad vieni gyvenantys senatvės pensininkai, gaunantys vidutinę ar netgi šiek tiek didesnę už vidutinę senatvės pensiją ir neturintys kitų pajamų, atsidūrė žemiau skurdo ribos.
Vargu, ar kas prieštaraus teiginiui, kad praėjusiais metais už maistą ir būtinas paslaugas mokėjome daugiau nei ankstesniais – ar bent jau išleidome didesnę dalį gaunamų pajamų. O tie, kurie uždirba vadinamąjį „minimumą“? Minimali alga, neturint pajamų iš kitų šaltinių, neapsaugojo dirbančių asmenų nuo skurdo rizikos. Iš minimalios algos atėmus pajamų mokestį ir socialinio draudimo įmokas, disponuojamosios pajamos pernai buvo 12 eurų mažesnės už skurdo rizikos ribą.
Atsidurti skurde pernai dažniausiai rizikavo asmenys, gyvenantys namų ūkiuose, kuriuos sudarė vienas suaugęs asmuo ir išlaikomi vaikai (skurdo rizikos lygis – 47,6 proc.), ir vieni gyvenantys asmenys (39,5 proc.).
Statistikos departamento pateikiamas skurdo rizikos lygio skirtumas iki socialinių išmokų ir po jų rodo, kokią įtaką skurdo rizikos mažinimui turi socialinės išmokos. Socialinės išmokos didžiausią įtaką turėjo namų ūkių su vaikais skurdo rizikos lygiui: atėmus socialines išmokas, šiuose namų ūkiuose skurdo rizikos lygis 2014 m. padidėtų beveik iki 31 proc., vaikų iki 18 metų amžiaus – iki 37 proc.
Statistika liudija, kad Baltijos šalyse skurdo rizikos lygis pernai skyrėsi nedaug: Estijoje skurdo rizikoje gyveno 21,6 proc. gyventojų, Latvijoje – 22,5 proc. Palyginti su 2014 m., Estijoje skurdo rizikos lygis sumažėjo 0,2 procentinio punkto, Latvijoje padidėjo 1,3 procentinio punkto.
Tad lietuviškasis metinis skurdo rizikos augimas – net 3,1 proc. – atrodo išties „pergalingai“.
Tokia statistika, o skaičiams nelabai paprieštarausi. Yra apie ką pagalvoti šalies parlamentui, kuris dar tik rinksis – ir dar tik bus renkamas…
