Šisbeitauskis
„Daug labai keistų dalykų atsimerkęs pamatai…“ – tai vienos garsios dainos žodžiai. Iš tiesų, net neatsimerkus, o atidžiau pasižvalgius aplinkui galima pamatyti daug keistų dalykų. Ir ne tik pamatyti, bet ir išgirsti ar kur nors perskaityti. Juolab kad man viskas smalsu, tad ko atidžiau neapsidairius aplink?
Štai vieną rytą autobusu važiuodamas rekonstruota senamiesčio Laisvės gatve nustebau, kad prie gimnazijos autobusas nebestabtelėjo ties ten buvusiu kalneliu – perėja, kurią dėl jos aukštumo keikė ne vienas vairuotojas. Pasirodo, to kalnelio nebelikę: jis buvo išmontuotas. Anksčiau stebėjausi, kam ta perėja ten išvis reikalinga: juk prie jos yra pastatyti šviesoforai, kurie, tiesa, dar neveikia, bet kažkada juk veiks. Tad kam gatvės projektuotojai toje vietoje išbraižė net dvi apsaugos priemones: iškilią perėją ir šviesoforą prie jos? Gerai, kad kažkas laiku susizgribo ir vieną nereikalingą pašalino. Bet visa tai juk buvo padaryta švaistant pinigus, tad ar jų, išleistų įrengiant, o paskui išmontuojant perėją, nebuvo galima panaudoti kur nors kitur? Ar čia galioja principas: pinigai ne mūsų, tad kam juos taupyti? Kas man tai galėtų paaiškinti?
Savo pamąstymus noriu paįvairinti ir šiek tiek kitokiais gyvenimiškais pastebėjimais. Kažkurį šeštadienį, žvilgtelėjęs pro langą, pamatau vestuvių kortežą. Mano nuostabai, jis prie vieno iš gretimo namų sustojo, o iš jo išlipusi puošni ponia, kaip supratau, atliekanti piršlienės vaidmenį, iš krepšio ėmė traukti saldainius ir dalinti prie namo buvusiems vaikams. Anei jie vestuvininkų stabdė, anei užstojo kelią, anei buvo nupynę gėlių vainiką. Tiesiog vaikams pasisekė: lyg mana iš dangaus jų saujos prisipildė saldainių. Paskui vestuvininkai lyg niekur nieko nuvažiavo toliau.
Taip ir likau nesupratęs, koks labdaros priepuolis tuos dosnius vestuvininkus buvo apėmęs. Smagu! Net pasigailėjau tuo metu nepasipainiojęs toje vietoje. Kas ten žino, gal kokį šampano butelį būčiau parsinešęs! Pasvajoti juk nedraudžiama, ar ne?
Et, grįžkim prie rimtų dalykų. Norėdamas sužinoti, kiek ir kokius nuostolius padarė po švenčių praūžusi audra su liūtimi, pradėjau ieškoti elektrą mums tiekiančios bendrovės kontaktų. Miesto telefonų knygutėje susiradau tos bendrovės avarinės pagalbos telefono numerį, bet ragelyje išgirdau balsą, kuris pareiškė, kad tokio telefono numerio nėra. Va tai tau, o jei aš būčiau norėjęs ne pasmalsauti, o pasiskųsti apie likusius be elektros namus, kur man reikėtų skambinti? Paskui susiradau dar vieną tos tarnybos numerį, bet niekas neatsiliepė, tik įsijungė robotas, vadinamas faksu. Nesuprantu, ko tos tarnybos slepiasi nuo visuomenės ir vengia suteikti bet kokią informaciją?
Ir išvis, jei kada nors prireikia kad ir menkos informacijos, niekas jos nesuteiks – tenka kreiptis ir trukdyti kurį nors iš viršesnių įstaigos atstovų, o jie paskui turi patys pavaldinių ieškoti ir gaišti laiką. Na, nebent jau tie viršininkai neturi ką veikti, tad tegu užsiima darbais, vietoj kurių galėtų nuveikti ką nors svarbesnio.
O dabar dar viena smagi istorija apie žmogų, užėjusį pas mano kolegas – laikraščio žurnalistus. Kažkaip netyčia pasipainiojau toje vietoje ir tapau keistos istorijos liudininku.
Ateivis žurnalistų kabinete pareiškė, kad jam reikia nuotraukos kažkokiam dokumentui, tad, iš pažįstamo išgirdęs, kad redakcijoje dirba geras fotografas Jonas Strazdauskas, čia ir atėjo. Oi, kiek vargo žurnalistai, kol tam žmogeliui išaiškino, kad redakcijoje niekas nuotraukų dokumentams nedaro, kad jam reikia kreiptis į tas paslaugas teikiančią įstaigą, kurių senamiestyje yra bent kelios. Pažvelgęs į kalendorių, pastebėjau, kad dabar – ne pilnatis, tad tas svečias, matyt, iš tiesų tikėjo, kad redakcijoje jam bus suteikta pageidaujama paslauga.
Prieš kelias dienas laikraštyje skaičiau, kaip sunku miesto seniūnui ir jo komandai tvarkytis su viešuosius darbus dirbančiais piliečiais: esą juos reikia auklėti, kartais pabarti, net iki atleidimo iš darbo prieinama. Gal ir teisingai: tvarka turi būti. Kaip sakydavo panelė mokytoja Leokadija: tik taip ir ne kitaip.
Kad tiems žmonėms reikia priežiūros, šią savaitę įsitikinau ir aš. Vakare išnešęs šiukšles pamačiau ir pasidžiaugiau per dieną prie namų nupjauta žole. Ji ne tik nupjauta, bet ir sugrėbta, ir kažkur išvežta. IR KĄ JŪS MANOT? Atidaręs atliekų konteinerio dangtį vos neaiktelėjau iš nuostabos: visa žaliena sukratyta būtent į konteinerį. Kiek kartų valdininkų kalbėta, kad jokių žalienų, taigi ir nupjautos žolės į bendro naudojimo konteinerius išmesti negalima. O čia – še tau: patys seniūnijos samdyti darbininkai taip elgiasi. Įsivaizduoju, kiek ta žalia atlieka sveria, o mes juk už ją mokam. Išvada kokia? Jei atliekų šiemet bus išvežama daugiau, tai kitąmet Telšių regiono atliekų tvarkymo centras vėl pakels mokesčius! Man, gyvenančiam tik su savo keturkoju, ir dabar mokėti reikia pakankamai daug. Tiek pat, kiek penkiese trijų kambarių bute gyvenantiems kaimynams. Pasakykit, kur teisybė?
Ir dar vienas faktas apie viešuosius darbus dirbančius „stropuolius“ – apie juos man pranešė mažeikiškis iš Ventos gatvės. Pilietiškumo nestokojantis vyriškis pasakojo, kad šaligatvį senomis plytelėmis atnaujinantys darbininkai kiekvieną dieną būdavo, kaip sakoma, „užmynę ant kamščio“. Taip darbuodamiesi jie vos krutėjo, o ir tas darbas buvo padarytas nei šiaip, nei taip…
Tokia gyvenimo realybė. Kad neužbaigčiau negatyviu pavyzdžiu, noriu jums duoti vieną patarimą. Prieš eidami miegoti pasakykite: „Aš linkiu laimės visiems.“ Tai ne mano sumanymas: taip siūlė vienas per televizorių matytas keistuolis Darius. Keista, bet iš tiesų, labai ramina.
sisbeitauskas@santarve.lt
