Lietuvoje minimos trečiosios Lietuvos narystės Europos Sąjungos (ES) matinės. Ta proga spausdiname „Pamario“ laikraščio redaktoriaus Petro Skutulo reportažą iš kelionės į Europos Parlamento sesiją Strasbūre.
STRASBŪRE – ŠILČIAU
Strasbūre gražu, ten jau balandžio pabaigoje žydėjo kaštonai, oras įkaito iki 28 laipsnių. O 23–26 d. tarp vietinių prancūzų, persivilkusių lengvais vasariškais rūbais, miesto šurmulyje maišėsi nemažai žmonių dalykiniais kostiumais, su popierių prikimštais portfeliais. Tai daugiausiai Europos Parlamento tarnautojai, o gal net parlamentarai, jų padėjėjai ir kiti Europos Sąjungos parlamentinės valdžios institucijų biurokratai. Jie į Strasbūrą atvyksta keturioms dienoms kartą per mėnesį, kai čia vyksta EP plenarinės sesijos. Paskui juos – pulkai žurnalistų, televizijos reporterių ir įvairių kitų profesijų atstovų.
Pagrindinė Europos parlamento būstinė yra Briuselyje, Belgijos sostinėje, pagrindinė raštinė – Liuksemburge, o plenarinės EP sesijos rengiamos Strasbūre, Prancūzijos Elzaso regiono sostinėje.
Kartu su 785 parlamentarais į sesijas vyksta jų padėjėjai, vertėjai, aptarnaujantis personalas ir garsiosios geležinės dėžės (pastaruoju metu jas pakeitė plastmasinės) su šūsnimis popierių, kurias iš Briuselio kontorų į Strasbūrą per savaitgalį atgabena DHL kurjeriai. Kiek tai kainuoja, galima tik paspėlioti.
Girdėjome, kad visos europarlamentarų kelionės paposėdžiauti į Strasbūrą atsieina apie 250 mln. eurų per metus. Net patys europarlamentarai, anot vieno EP nario iš Lietuvos padėjėjo, kartais pašaipiai šias keliones vadina „klajojančių beždžionių teatru“. Tiesa, yra visai neblogos sąlygos posėdžiauti ir pačiame Briuselyje, bet to labai nenorėtų prancūzai.
Šimtus milijonų eurų kainavę 1999 m. pastatyti milžiniški EP pastatai būtų pasmerkti likimo valiai, nemažai Elzaso krašto žmonių netektų darbo, Strasbūro viešbučiai, kavinės ir kitos aptarnavimo įstaigos – turtingų klientų…
SVARBU NEPASIKLYSTI
Akreditacija į EP trunka trumpai: pateiki kvietimą, žurnalisto pažymėjimą, užpildai anketą, prie kompiuterio sėdinti tarnautoja paprašo atsitraukti nuo jos tolėliau – pamatai į save atkreiptą stacionarios fotokameros objektyvą, šypsotis nereikia.
Nuotrauka padaryta, per penketą minučių gauni laminuotą žurnalisto leidimą su savo nuotrauka ir užrašyta pavarde bei elektroniniu kodu. Su šiuo leidimu gali patekti beveik į visas EP patalpas, išskyrus plenarinių posėdžių salės parlamentarų darbo zoną ir tik jiems skirtą barą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, niekuo nesiskiria nuo kitų didžiuliuose Parlamento posėdžių ir administraciniame pastatuose veikiančiuose baruose bei kavinėse.
Ačiū kolegoms iš EP spaudos tarnybos Robertui Pagoreliui ir Astai Vasiliauskaitei, kurie parodė kelius į daugiaaukštes, daugybės korpusų ir ilgų koridorių labirintų kabinetines džiungles.
Lietuvos parlamentarai sakė: „Mes irgi norėtume sutikti šio pastato projekto autorių, kuris sugebėjo suprojektuoti tokį klaidų labirintą…“
Per dieną bent kokius aštuonis kartus perėjus Parlamento posėdžių rūmus nuo administracinio pastato skiriančiu stiklu dengtu tiltu per Lilio upę, vėliau imi manyti, kad jau viską šiuose labirintuose žinai. Nebent iš pirmo karto nerastum išėjimo iš pastato…
SUSITIKIMAI SU LIETUVOS
ATSTOVAIS
Nutariame susitikti su viena iš aktyviausių EP narių Margarita Starkevičiūte. Lietuvoje puikiai pažįstama ekonomikos žinovė M. Starkevičiūtė yra EP Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto tikroji narė, atstovauja Liberalų ir demokratų aljanso „Už Europą“ frakcijai. Savaime suprantama, jog kalba pakrypsta ekonominėmis temomis.
Anot pašnekovės, didžiuliame Europos šalims atstovaujančių parlamentarų būryje ir lietuvių balsas bus išgirstas, jei kalbėsi argumentuotai ir įtikinamai, jei iš anksto žinosi, kad siūlymai gali būti aktualūs ir kitoms šalims.
EP nariai iš Lietuvos kartais pasigenda glaudesnių ryšių su Lietuvos vykdomąja valdžia – LR Vyriausybė ir šaliai atstovaujantys EP parlamentarai tarsi dirba kas sau.
„O juk EP priimtos direktyvos yra privalomos visoms ES šalims narėms“, –Lietuvos Vyriausybės pasyvumu svarstant kai kuriuos aktualius mūsų šaliai reikalus stebisi EP narys Eugenijus Gentvilas.
M. Starkevičiūtė pasakojo, kad EP komitetuose svarstoma visoms ES vienodai svarbi direktyva dėl vienodos mokėjimų kortelių taikymo tvarkos visoje Europos Sąjungoje.
Priėmus tokią direktyvą, nuo 2010 m. visi ES piliečiai vienodomis sąlygomis galėtų įsigyti ir naudotis bankinėmis mokėjimo kortelėmis. Bankiniai veiksmai būtų atliekami per vieną dieną.
Pavyzdžiui, Airijoje dirbantis lietuvis tokia kortele tiesioginiu debetu galėtų atsiskaityti už komunalines paslaugas turimam būstui Lietuvoje ir t. t.
EP svarstys ir visų ES šalių pašto reikalus. Pašto paslaugas numatoma liberalizuoti, tik žadama siūlyti įvesti visuotines paslaugas, kurias paštas ir toliau privalėtų teikti.
Praėjusioje EP sesijoje buvo svarstomos ir Lietuvai labai aktualios krakmolo kvotos.
Deja, Europos Parlamentas nepritarė siūlymui padidinti bulvių krakmolo gamybos kvotas Lietuvai ir Lenkijai.
Anksčiau Lietuvai paskirta 1211 t dydžio krakmolo gamybos kvota leido krakmolo gamybos įmonėms dirbti tik 9,32 proc. pajėgumu.
Žemės ūkio ministerija 2006 m. spalio 13 d. pakartotinai kreipėsi į Europos Komisijos Generalinį žemės ūkio ir kaimo plėtros direktoratą dėl bulvių krakmolo kvotos padidinimo, bet buvo sulaukta neigiamo atsakymo.
APLANKYKITE
MAŽĄJĄ PRANCŪZIJĄ
Jei kada keliausite per Prancūziją, būtinai užsukite į Strasbūrą, o būdami šiame mieste, kartais vadinamame Europos sostine, pasivaikščiokite po senamiestį, ypač patartina aplankyti „La Petite France“ (Mažąją Prancūziją). Ten rasite gražiausių ir geriausiai išsilaikiusių šio miesto senovinės architektūros pavyzdžių, bylojančių, kad šis miestas įvairių amžių verpetuose turėjo ir vokišką pavadinimą Štrasburgas.
Jau 15 a. Strasbūras buvo vadinamas vienu gražiausių Europos miestų. 1439 m. baigta statyti Dievo Motinos katedra (NotreDame) ir šiandien šio miesto senamiestyje nenupasakojamomis rausvojo marmuro vingrybėmis žiba lyg perlas, įspraustas tarp siaurų tūkstantmečių gatvelių ir pastatų.
Po Trisdešimties metų karo germanų miestas Strasbūras atiteko prancūzams. 1870 m. Strasbūras pasidavė vokiečiams ir priklausė Vokietijai iki 1918 m. Iki 1939 m. čia buvo Prancūzija, o Antrojo pasaulinio karo metais vėl atiteko vokiečiams. Tik po 1945 m. miestas visiškai integruotas į Prancūzijos sudėtį, o 1949 m. įkūrus Europos Tarybą, Strasbūras ėmė darytis centriniu Europos valstybių sanglaudos miestu.
Petras SKUTULAS
Autoriaus nuotrauk.: Europos Parlamento posėdžių salė Strasbūre.
Tamsūs kostiumai žydinčių kaštonų fone
