Prisipažinsiu, vis dar mokausi gyventi pagal biblinę tiesą, kuri siūlo nesikankinti dėl to, ko negalima pakeisti. Kartais pavyksta, kartais – sunku. Šiandien atrodo, kad Mažeikiai kaip miestas, kaip idėja niekam nereikalingi. Kiekvienas čia gyvenantis reikalingas pats sau ir dar grupelei vienokiais ar kitokiais ryšiais susaistytų žmonių. O Mažeikiai apskritai, Mažeikiai kaip visuma – nereikalingi niekam. Turėčiau dėl to nesijaudinti, sakyti, ko nusipelnėme, tą ir turėsime. Bet vis tiek gaila.
Suprantu, kad mūsų profesija padeda ugdyti nepasitikėjimą ir skepsį –įlieja į iliuzijų ir vilčių širdis lašelį cinizmo. Tas lašelis kartais auga auga ir užauga iki didelės statinaitės apimčių…
Ar iš tikrųjų mes pasmerkti nebematyti nieko gera, gražaus, šventa? Matyti bet nebetikėti? Tikėti, bet vis tiek patikrinti ir pertikrinti? Niekuo nebesižavėti?
Prisimenu, kažkada su kolege plepėjome apie žurnalistikos pliusus ir minusus. Draugai paklausę, kodėl ji nepasidaro ir neįsirėmina nuotraukų su įžymybėmis. Juk sutikta ir bendrauta ne tik su vietinio ryškumo žvaigždutėmis, bet ir su tikromis garsenybėmis. „O kam? Kas iš to?“ – tada nustebo žurnalistė. Net straipsnių, kuriuos itin kruopščiai ar su įkvėpimu rašei, išspausdinus džiaugeisi, jau nebekaupi. Tai tik darbas, ir jokios tuštybės.
Tąkart prisiminiau, kaip dešimtoje klasėje rajono laikraštis išspausdino mano straipsnelį apie mokyklos šventę. Ir nors gerokai vėlavo publikuoti, bjauriai iškarpė, sunaikino mano gražiausius „perliukus“ (taip man tada atrodė, juokas!), nusipirkau net dešimt to laikraščio egzempliorių. Dar dabar rasčiau kelis trijų dešimčių metų „amžiaus“ numerius senoje komodoje. Jie kelia šypseną, gerus prisiminimus, o pats sau atrodai toks naivus ir juokingas. Pamanykite tik, pavardė išspausdinta po nedidele žinute! Užtat pirmą kartą gyvenime…
Tas mūsų pirmasis kartas laikui bėgant virsta tūkstantuoju ir dešimt tūkstantuoju. Niekas nebesukelia pirmapradžio jaudulio ir virpuliukų. Laikraštis skaitytojui pasensta per dieną. Autoriams – per porą valandų. Pasižiūri ir eini rašyti kitų straipsnių. Ne visada apie tave patį žavinčius ir įkvepiančius dalykus.
Tik darbas, ir jokios tuštybės.
Grįžtu prie mūsų „profesinio“ pokalbio. Tuomet mus pačias nustebino atradimas, kad joks politikas, viršininkas, ministras nebeatrodo taip, kaip atrodydavo anksčiau. Jie visi – tik pašnekovai, atsakovai, informacijos tiekėjai. Pamažu išnyksta ir noras žiūrėti užvertus galvą – iš apačios į aukštybes. Ne dėl asmeninio išpuikimo. Tiesiog pamatai žmones, jų darbus, išgirsti, kaip jie mąsto ir kuo jie tiki, kartais – kaip meluoja ar išsisukinėja. Viskas žmogiška.
Keisčiausia tai, kad vis rečiau pasitaiko sutikti išties įdomų žmogų. Dažniau – užsidėjusį ryškesnę kaukę, tikintį savo išskirtinumu, pasislėpusį po tariamos didybės ir nevaržomumo skydu. Jei specialiai neieškai, esi pasmerktas bendrauti su žmonėmis, kurie jau paveikti atitinkamų pareigų, visuomeninės padėties, turto ir valdžios primetamų stereotipų, štampų, kartais – iliuzijų.
„Jei nori pamatyti žmogaus sielą, važiuok į kaimą ir kalbėkis su senais žmonėmis“, – kartą man pasakė vienas kunigas. Jo tiesą patvirtina ir mano kolegos. Kaip vieno literatūros klasiko rinkti ir aprašyti „deimančiukai“, atviri ir nuoširdūs pasauliui žmonės dar suspindi kažkur glūdumoje, atokiau nuo miesto šurmulio, valdžios ir pinigų karalijos. Suprantu: taip, kaip miesto iliuminacija užgožia dangaus žvaigždes, mūsų paviršutiniškas, perdėm vartotojiškas gyvenimo būdas suniveliuoja asmenybes ir supaprastina santykius.
„Kaip gali rūpėti dideli dalykai, jei pats nesusitvarkai su mažučiais?“ – dar viena citata iš ideologinio ginčo apie išsikerojantį žmogiškųjų santykių paviršutiniškumą.
Kiekvienas gelbstisi pats ir pats vienas, – tada buvo pasakyta. Gamtoje, menuose, išskirtiniuose pomėgiuose ieškodamas ypatingos prasmės, užsimiršimo, atgaivos. Kaip gaila, kad labai retai viso šito ieškome žmonėse.
Gal tai ir paaiškina globalizacijos fenomeną: gyvename vis arčiau vienas kito, o jaučiamės nutolę per šviesmečius.
Todėl ir sakau: jokios tuštybės, tik apgailestavimas. Ir baimė, kad lašas cinizmo kada nors pražudys visą gyvenimo saldumą ir gaivesį.
AUDRONĖ
